Pasižiūrėjęs 1991 m. sausio 20 d. 15.00 val. rodytą I kanalo laidą „apie Lietuvos įvykius“, neiškenčiau klausyti tokio šlykštaus melo apie įvykius prie Televizijos bokšto kruvinąjį sausio 13 d. sekmadienį. Ypač skaudu girdėti, kai desantininkai teigia, kad „jie šaudė tuščiais“. Ir dar baisiau klausytis teiginių, kad buvo šaudoma į minią iš aplinkinių namų langų. Kyla klausimas, kodėl gi „išsigalvoti ekstremistai“ tokie taiklūs ir nukovė tik savus žmones, Lietuvos gyventojus? Kodėl neatsirado nė vieno filmuoto siužeto apie tų ekstremistų šūvius iš už nugaros? O gal dar bus apie tai sukurtas meninis filmas, kaip „600 sekundžių“?
Esu tragedijos prie Televizijos bokšto liudininkas. Pasigirdus tankų gausmui ir patikėjus, kad jie jau ant tilto Karoliniškėse, Kosmonautų prospekte, kartu su žmona lėkėme link bokšto. Tai buvo jau po pirmos valandos nakties. Sunkiosios technikos buvo apie 18 mašinų (tankų ir šarvuočių). Kai pasiekėme pėsčiųjų perėją ties Merkurijaus parduotuve, dalis jų suko Kosmonautų prospektu link Sudervės gatvės. Stovėjome prie bokšto, kaip ir daugelis, prie administracijos pastato. Kita didžiulė žmonių dalis, ypač jaunimo, buvo apjuosę patį bokštą, skandavo: „Lietuva, Lietuva bus laisva!“, mojavo trispalvėmis. Dalis žmonių giedojo religines giesmes, tokias kaip „Marija, Marija”, dalis aimanavo iš skausmo ir nevilties. Tankai iš Sudervės gatvės pusės skynėsi sau kelią trindami lengvąsias mašinas, “perlipo” per stovėjusį barstytuvą, pripildytą smėlio. Priekinę jo dalį sulygino su žeme, greta stovėjęs „Moskvičius” taip pat buvo suspaustas per pusę. Nekreipdami dėmesio į minią žmonių, pastojusių jiems kelią, tankai riaumodami kilo į pylimo šlaitą link bokšto. „Nusifotografuoti“ pakišus kojas prie besiveržiančio į priekį tanko nebuvo įmanoma. Apsupus bokštą pasigirdo kurtinantis trenksmas. Vienas po kito drebino dangų sunkieji pabūklai. Ir tik po to prasidėjo šaudymas iš automatų. Jų šūviai girdėjosi ir matėsi jų ugnis tik bokšto teritorijoje. Mes su žmona stovėjome už tvoros, Sudervės gatvėje, buvome televizijos pastatų kiemelyje. Nė vieno šūvio iš namų pusės iki pat bokšto užėmimo, kuris tęsėsi daugiau nei dvi valandas, tikrai negirdėjome. Visų veidai buvo nukreipti į bokšto pusę, kur vyko okupacija. Buvo šaudoma, buožėmis daužoma beginklių žmonių minia, apakinta tankų prožektorių šviesomis. Dalies desantininkų akys buvo keistai blizgančios, veidai sužvėrėję. Susidarė įspūdis, kad jie apsvaigę nuo dopingo, narkotikų. Kada nuo bokšto teritorijos pradėjo nešti sužeistuosius ar nukautuosius į Sudervės gatvėje atvykusias greitosios pagalbos mašinas, supratome, kad šaudo ne tuščiais šoviniais. Pasigirdo moterų klyksmas ir ašaros. Šaudymas iš bokšto kiemo teritorijos tęsėsi. Tankai, prasiskynę kelią per metalinio tinklo tvorą, “valė” teritoriją nuo žmonių, kurių ten buvo lyg skruzdėlyne, artinosi prie tvoros. Jiems padėjo „laisvinti“ teritoriją desantininkų keiksmai, smūgiai automatų buožėmis ir vamzdžiais į beginklius žmones. Paskutinieji ir drąsiausieji vyrukai dar stovėjo ant šlaito prie tvoros: mojavo trispalve ir skandavo “Lietuva, Lietuva!”. Nepavykus nustumti jų jėga – buvo paleistas dūmų debesis. Neišlaikę, dusdami jaunuoliai atsidūrė šlaito papėdėje. Bokšto teritorijoje, aidint jau retesniems šūviams, pasigirdo per garsiakalbį raginimas skirstytis į namus, buvo pranešta, kad valdžia jau Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankose, Landsbergio komanda nuversta.
Netekę vilties, matydami, kad bokšto užėmimo operacija žvėriškai sėkmingai įvykdyta, apkurtusiomis ausimis apie 3.30 val. trumpam grįžome į namus ir po kelių minučių pėsčiomis pasukome Parlamento link, baimindamiesi pamatyti ir ten tankų ištaškytą aplinką. Bet ten buvo palyginti ramu, tankai paryčiui nepasirodė. Parlamentas tęsė savo darbą.
Teiginys, kad incidentas buvo išprovokuotas ekstremistinių jėgų, kurie šaudė pro greta esančių namų langus – šlykštus prasimanymas. Tai noras bet kokia kaina nuslėpti kruvinus nusikaltimus prieš beginklę Lietuvos žmonių minią, suklaidinti pasaulio visuomenę rodant savo „kilnius“ tikslus ginant TSRS konstituciją. Lietuva turi tūkstančius dar gyvų liudininkų, kruvinojo sekmadienio dalyvių ir aukų, kurių apmulkinti niekam nepavyks. Kruvinąsias gelbėjimo komiteto operacijas, pasikvietus galingą karinę techniką, užimant Lietuvos televizijos bokštą, matėme savo akimis.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 4–6
