Aš budėjau prie Televizijos bokšto naktį iš sausio 12 į 13 dieną. Apie antrą valandą nakties (tiksliai negaliu pasakyti, nes neturėjau laikrodžio) gavome pranešimą, kad atvažiuoja tankai. Kadangi gatvė, esanti prie administracinių pastatų, buvo užbarikaduota, tai, pašaudę iš pabūklų gal 8 kartus ir suniokoję mašinas, pasuko tankai su desantininkais prie bokšto. Tankai važiavo įjungę prožektorius, kiek jų buvo, negaliu pasakyti. Išlaužę tvoras apsupo bokštą iš visų pusių. Mūsų prie pačio bokšto buvo daug ir mes negalvojome, kad desantininkai mus puls kaip žvėrys. Mes stovėjome ir skandavome Lie-tu-va!
Į mus, kur aš stovėjau, važiavo tankas spausdamas visai prie bokšto, važiavo tiesiai ant žmonių. Sustojo jis (tankas) nuo manęs gal 5–6 metrai, iššovė kelis kartus iš pabūklo virš mūsų galvų. Tuo pačiu tarpu pradėjo ataką desantininkai, jie mušė “koridorium”. Ir kas papuolė jų kelyje, tą spardė, daužė automatų buožėmis, virbais, šaudė iš automatų į žmones.
Tuoj krito sužeistieji, beginkliai žmonės, tarp jų buvo ir be gyvybės ženklų, mes pradėjome gelbėti sužeistuosius. Desantininkai, greitai prakirtę “koridorių”, veržėsi į bokšto vidų. Dužo stiklai, aidėjo šūviai. Šaudymas dar ilgai truko. Dėkoju Dievui, kad man teko laimė nepatekti į “koridoriaus” zoną, tad ir likau gyvas. Buvo baisu, kai prieš beginklį žmogų buvo panaudota tokia stipri karinė jėga.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 10–11
