1991 m. sausio 12 d. su vyru atvykom iš Druskininkų saugoti Televizijos bokšto. Buvo apie 19.30 val. Žmonių buvo (palyginti su sausio 10 d.) labai daug. Diena praėjo ramiai: šokom, dainavom, žiūrėjom televizorių (ant mašinos pastatė “Šilelį”). Nepaisant kartkartėmis pasirodančio lietaus, niekas nesiskirstė. Pavakare mus linksmino ansamblis “Lietuva”, liaudies muzikos ansamblis.
Apie vidurnaktį atbėgo milicininkas į kontorą (kur yra kasa, informacija) ir paklausė, kur yra telefonas. Parodžiau, kad prie durų. Jis klausė lietuviškai, o kalbėjo rusiškai, prašė sujungti su kažkokiu postu Nr… Ką kalbėjo, neklausiau, nors arti buvau. Ir nepastebėjau, ar uniforma lietuviška. Trumpai pašnekėjo ir išbėgo. Mes toliau šokom, dainavom. Po vidurnakčio su vyru atsiskyrėm – jis šnekėjosi su pažįstamu alytiškiu, aš dainavau su jaunimu. Po 2 val. nakties išgirdom, jog tankai važiuoja prie Televizijos bokšto. Buvo patarta jaunimui eiti saugoti paties bokšto, o vyresniems likti apačioje (man atrodo, kad čia yra požeminis įėjimas). Aš nuėjau prie tvoros, mačiau daug grėsmingų šviesų (jos buvo ant tilto). Ir visi sustojom apie bokštą. Buvo gal 12 eilių. Dainavom “Namo namo, tankistai, namo; namo namo, desantas, namo…”, girdėjom “Marija Marija”. Tankai apvažiavo bokštą iš dešinės pusės ir pradėjo gąsdinti kurtinančiais šūviais. Iš aplinkinių namų bėgo žmonės. Kaukė miesto sirena. Į kiekvieną šūvį saugotojai atsakydavo “Lie-tu-va!” Pagalvojau, kad pagąsdinę išsinešdins, ir nutariau paieškoti vyro. Apėjau pusę bokšto, vyro nesimatė. Kažkoks vyras už rankos patraukė į stovinčią minią ir liepė moterims nestoti į pirmas eiles. Girdėjau, kaip merginos klausė vaikinų, kas toliau bus. Nė vieno nebuvo panikuojančio, nė vienas iš tos vietos nepajudėjo. Į kelią išvažiavo keli tankai ir suko ratus šaudydami. Byrėjo stiklai. Aš pagalvojau, kad kažkas įgriuvo į bokšto vidų. Atsisukusi pamačiau, kad nėra prispaustų – gal per 1,5 metro žmonės atsitraukę nuo pastato. Šūviai darėsi vis baisesni, drebėjo žemė, atrodė, tuoj su visu bokštu prasmegsim… Arčiau mūsų buvęs tankas važiavo ant minios, keli vyrai ir moteris stengėsi jį sulaikyti. Kol apėjau tanką, iš kažkur atsirado desantininkų. Mačiau, kaip vienas jų mušė jaunuolį šautuvo geležim. Pasigirdo šūviai iš šautuvų, bet kas dedasi aplink, buvo sunku suprasti. Šviesos nuo tankų akino. Girdėjosi dejonės, kažkas sukniubo, nešė sužeistus link tvoros. Mus nuo bokšto nuvarė. Atsisukusi pamačiau, kaip kareivis iš arti šaudė į langą, stiklas nesudužo, tik liko skylutės. Aš nesupratau, kam jis tai darė. Žmonės pamažu traukėsi nuo bokšto tylėdami. Iš tos teritorijos išėjau pro išverstą tvorą. Ant kalno filmavo užsienietis. Paklausiau jo rusiškai, iš kokios šalies, jis nesuprato. Paklausiau angliškai – atsakė, kad iš Suomijos. Dar jam parodžiau, kad saugotų aparatūrą ir eitų iš čia. Jis linktelėjo. Kai namuose mačiau filmuotą medžiagą, tai buvo filmuota iš tos vietos. Minios žmonių stovėjo ant kalno ir pakalnėj. Gatvė (atrodo, Sudervės) buvo užtverta tankais. Net greitosios pagalbos mašinos sužeistuosius vežė gazonais ir pro namų arkas. Tankai riaumojo, kilo dūmų kamuoliai, jie buvo tiršti ir smirdintys. O nuo bokšto vis nešė sužeistus.
Dar gerą valandą šaudė prie bokšto arba viduje (aš neskiriu), mėtė dūmų užtaisus. Pagalvojau, kad taip daro gąsdindami žmones ir norėdami kuo greičiau jais atsikratyti. Jų buvo pilna gatvė.
Nulipau žemyn – tankas sukinėja savo vamzdį virš žmonių galvų. Aplink stovinčios mašinos sulamdytos, išdaužyti stiklai. Ant tilto stovėjo du tankai šalia vienas kito, vienas jų pajudėjo ir davė kelią geltonam mažam autobusiukui. Iš jo išlipo daug jaunų vaikinų ir greitu žingsniu nužygiavo bokšto link. Šūviai prie bokšto girdėjosi vis rečiau. Aš nuėjau prie druskininkiečių autobuso. Ten susitikau ir vyrą. Ir tik tada pasidarė baisu, kažko gaila, ėmiau labai verkti. Man atrodė, kad jau laisvos Lietuvos nebėra. Pamačius tokį vaizdą prie bokšto kitokia mintis nekilo. Maniau, kad jau bus užėmę ir Aukščiausiąją Tarybą. Bet autobuse klausėm radijo ir išgirdom prabilus Kauną.
Vyrui pasakiau, jog prie bokšto jokios baimės nejutau ir negaliu pasakyti, ką labiau myliu – sūnų (jam 7 metai) ar Lietuvą. Kai dabar prisimenu, prie bokšto, supant tankams, galvoj jokių minčių nebuvo. Atrodė, reikia stovėti kad ir kas būtų.
Vyras saugojo įėjimą apačioje, jį taip pat mirtis aplenkė. Rašyti jis nenori, nes dar tebebudi prie Aukščiausiosios Tarybos, vakar buvo Kaune prie televizijos. Jis buvo arčiau medicinos pagalbos, matė pirmąjį atneštą negyvą vaikiną. Iš apačios jam gerai matėsi, kaip desantininkas kelis kartus šaudė į žemę. Sako, ten turėjo būti žmogus, nes į kupstą nebūtų šaudęs…
Ir dabar naktimis prieš akis iškyla vaizdas: minia, tankų šviesos, dejonės ir prakeiksmai aplink. Nemaniau, kad šaudys į žmones. Galvojau, pamatę tokią gausybę žmonių supras, kad jie čia nelaukiami, susigės ir išvažiuos atgal. Deja, tarybinė armija parodė, kokia ji nužmogėjusi. Ir dabar visada bijosiu kareivio su šautuvu. Jam tas pats, į ką šauti, – į taikinį ar į žmogų.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 4–9
