Stasė SAKALAUSKAITĖ, Vilnius (Televizijos bokštas)
1991 m. sausio 12 d. 8.30 val. per radiją išgirdau kvietimą atvykti prie Televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto.
Nuvykome su kaimynu, pasiėmę kavos, sumuštinių (ten budėjusiems žmonėms pavaišinti). Su mumis atvažiavo ir delegacija iš Petrogrado. Pavaišinome juos sumuštiniais ir kava. Kaimynas nunešė į namus termosą, o aš likau.
Po vidurnakčio atvažiavo tankai ir sunkvežimiai su kareiviais. Pažiūrėjau į laikrodį, nes esu budėjusi prie Spaudos rūmų, ten buvome įpratę viską fiksuoti. Kareiviai išlipę sustojo vorele, atstatę į mus automatus. Atstumas tarp mūsų buvo apie 5 žingsniai. Aš buvau antroje eilėje, netoli autobuso, prie centrinio įėjimo. Mes susikabinę rankomis skandavome “Lietuva”. Pradėjo šaudyti tankai, mes skandavome “Laisvė”. Tuo tarpu kareiviai pradėjo mėtyti dūminius užtaisus. Mes paskendome dūmuose, o jie pradėjo šaudyti pirmoje eilėje stovintiems vyrams palei kojas. Aš dar suspėjau pamatyti, kad pirmoje eilėje vyrai pritūpė, o kulkos palei jų grandinę šokinėjo. Apibėrė mus visus lyg būtų buvę polistirolinės granulės (panašios formos ir spalvos į tas, iš kurių gaminama polietileninė plėvelė). Kai aš atsipeikėjau, mūsų užnugaris jau traukėsi link vidinio kiemelio sienos, kažkas buvo pargriuvęs. Priekį stovėjusių vyrų taip pat nebebuvo.
Kareiviai šaudydami artėjo prie centrinių durų. Vieninteliai ištarti žodžiai buvo: “Nu vot i chorošo, mienše nado budiet rastrielivat”. Aš bandžiau pereiti į kitą gatvės pusę, nes ten atsirado žmonių, neapskaičiavau atstumo tarp savęs ir kareivių – gavau per galvą ir per nugarą.
Nežinau kodėl atsidūriau netoli greitosios pagalbos mašinos. Vyrai vedė sužeistuosius į ją, o jos durys buvo užrakintos. Vyras, palikęs į koją sužeistą vyrą, kreipėsi į gydytojo vietoje sėdintį vyrą. Atsakymo neprisimenu, tiktai vyras sakė: “Vyrai ieškokit greitosios pagalbos mašinos su lietuviškais numeriais”. Greitai pasirodė ir ji. Į ją ir buvo vedami sužeistieji, o ta pirmoji stovėjo ir neėmė sužeistųjų. Tai galėtų paliudyti sužeistasis į koją, jis buvo apsiavęs baltus importinius aulinukus. Buvo šaudoma iš tankų, pro pastato langus šaudė iš automatų. Įvažiavus tankui į vidinį kiemelį, aš nubėgau į Nepriklausomybės aikštę. Leidžiantis nuo kalniuko sutikau važiuojančią greitosios pagalbos mašiną, kurią vairavo gal milicininkas, o gal policininkas – ženklų neįžiūrėjau. Tiktai galiu pasakyti, kad jis buvo arba leitenantas, arba kapitonas. Aikštėje pabuvau nebeilgai, nes pasipylė kraujas iš nosies. Parėjusi namo pastebėjau kaktoje, kairėje pusėje virš smilkinio, įdrėskimą ir mėlynę.
Tuo mano pasipriešinimas žmogžudžiams ir baigėsi.
Menkas iš manęs kovotojas, bet pasižadu būti ten kur reikės Tėvynei Lietuvai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 1–3
