Pareiškimas Druskininkų Sąjūdžio Tarybai
Pareiškiu, kad 1991 m. sausio mėn. 11–12 d. buvau Vilniuje prie Televizijos bokšto. Apie antrą valandą nakties prie mūsų privažiavo tankai su žmogžudžiais, jie priartėjo prie mūsų beveik 3 m atstumu. Mačiau kaip žmogėdros užtaisinėjo automatus ir po to praėjus 5–7 sekundėms nušokę nuo tankų be perspėjimų ėmė taikytis iš automatų į mus. Pirmas šūvis buvo iš „tuščio“ (veidas apsipylė „pelenais“), po to šaudoma į langus koviniais šoviniais. Mačiau daužant automatais žmones per galvas ir kt. kūno dalis. Mačiau, kaip daužomi bokšto stiklai ginklais. Sprogdinimai virš galvų („šaškės“?) visiškai apkurtino, o oro banga mus nubloškė į šoną. Atsipeikėjęs mačiau daug sužeistų. Padėjau nešti užmuštą žmogų (pavardės nežinau). Už Televizijos bokšto teritorijos gatvėje taip pat daug mačiau kraujuojančių sužeistų žmonių, tačiau tankai užtvėrę gatves nepraleido pravažiuoti greitosios medicinos pagalbos mašinų, todėl sužeistus sodinome į lengvuosius automobilius ir aplinkiniais keliais jie buvo išvežiojami.
Mačiau, kaip gydytojai su Raudonojo kryžiaus vėliava prašė žmogžudžių leisti įeiti į Televizijos bokštą, tačiau jų neleido.
Dar kraujui tekant per radiją kalbėjo „draugas“ Jermalavičius, liepdamas skirstytis į namus.
Už dainas, už liaudies šokį, už geranoriškumą buvome taip žiauriai terorizuojami ir žudomi.
Būkite prakeikti žmogžudžiai!
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr.1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 26–27
