Televizijos bokšto puolimo liudytojo parodymai
Apie pusę antros, ką tik grįžus iš Nepriklausomybės aikštės ir žiūrint Lietuvos televizijos programą, išgirdome pirmuosius tankų šūvius. Užsimetėme paltus ir drauge su žmona tekini bėgome prie Televizijos bokšto. Gėrėjomės jaunimo drąsa, kurie Sudervės gatvėje už tilto įrėmę krūtines į pirmutinį tanką šaukė „Lietuva, Lietuva“. Tankai šaudė, leido neaiškios kilmės dūmus, sukiodami patrankos vamzdžius daužė apie juos stovinčias mašinas. Šaudė iš automatų ir kareiviai.
Bet visa tai buvo tik gerai apgalvotas apgaulės manevras, kad žmonės susiburtų apie tuos stovinčius ir šaudančius tankus ir negirdėtų, kada iš kitos pusės prie bokšto privažiuos kiti tankai.
Žmonėms pradėjus šaukti, kad link bokšto važiuoja tankai, teko perlipti per gana aukštą apsauginę tvorą ir atbėgti iki pat bokšto, kur neužilgo pasirodė ir okupantų tankai. Jie lanku išsirikiavo aplink bokštą. Iš jų iššoko automatais ginkluoti kareiviai. Tankai šaudė ir nuo oro bangos byrėjo Televizijos bokšto stiklai, kurie krito tiesiai ant 5–6 eilėmis apjuosusių bokšto gynėjų galvų, pečių, rankų, skruostų, ausų ir t.t. Daugelį sunkūs stiklai sužeidė, tačiau bokšto gynėjai nei dejavo, nei skundėsi, o užspaudę rankomis kraujuojančias žaizdas stovėjo nejudėdami. Kareiviai, gavę įsakymą užimti bokštą, puolė į priekį šaudydami iš automatų virš žmonių galvų arba į žemę prie kojų. Žmonės, tarp jų ir aš, pradėjo spaustis prie bokšto. Kada kareiviai priartėjo visai arti žmonių, tai jie automatų vamzdžius nukreipė tiesiai į žmones. Kadangi aš stovėjau pirmoje eilėje, tai kareivis beveik įrėmęs į pilvą automatą ir keldamas jį į viršų paleido seriją šūvių. Nors šaudė ir tuščiais šoviniais, man buvo nudegintas dešinysis skruostas ir paakys. Po šios šūvių serijos man dingo bet koks baimės jausmas, liko tik pyktis okupantams, todėl galėjau visai objektyviai ir neiškreiptai stebėti aplinką bei fiksuoti visus įvykius. Nors kariai automatų buožėmis ir nugynė mus nuo bokšto, bet patys į bokštą nesiveržė, nes per kitą šoną į bokšto vidų buvo jau įsiveržę karininkai su koviniais šoviniais užtaisytais automatais. Karininkai skyrėsi nuo kareivių tik tuo, kad savo desantininko uniformą buvo susiveržę odiniu diržu su dviem sagties skylutėmis, tuo tarpu kareiviai su paprastais kariškais diržais. Atkreipiau dėmesį, kad karininkai apginkluoti labai trumpais automatais, o kareiviai turėjo įvairių rūšių įvairių kalibrų ir sistemų automatus bei pusautomačius, kurių gale buvo įdėti durtuvai. Daugelis turėjo vokiškus su ištiesiama metaline atrama automatus. Tai priminė 1917 metų revoliucionierius. Bet tas ginkluotės įvairumas buvo padarytas sąmoningai, kad po šaudymo mėtytųsi įvairaus kalibro gilzės ir kad būtų galima apkaltinti lietuvius neva šaudžius į juos iš kitokių ginklų nei Kalašnikovo automatas.
Mes nesitraukėme ir mus pradėjo vaikyti tanketėmis, kurios įsibėgėdavo ir tiesiai dideliu greičiu važiuodavo į žmonių minią. Kadangi apie bokštą žemė buvo nesušalusi, o ten molis, tai žmonės slysdavo ir krisdavo, o tanketės traiškydavo juos. Pravažiavus tanketei ties vikšrais žmogus būdavo pilnai įspaustas į minkštą molį. Gale tanketės bėgantys kariai ištraukdavo tokį sutrintą gabalą iš molio ir nutempdavo prie bokšto. Man teko matyti, kaip buvo sutraiškytas apie 40 m. amžiaus vyras, kurio, deja, nėra tarp žinomų žuvusiųjų, jis kaip ir dar kiti žuvę tik tarp dingusių be žinios sąraše.
Man asmeniškai teko trauktis 5–6 kartus nuo tiesiai į mus važiavusios tanketės. Tankečių pagalba mes buvom palaipsniui nuvaryti iki bokšto teritorijos ribų. Mums traukiantis, pro bokšto langą virve leidosi vienas po kito trys vaikinai. Tačiau jie iš labai didelio aukščio šokdavo žemyn, nors virvės galas siekė žemę. Galbūt greitai slystant žemyn labai degino delnus ir jie paleisdavo virvę, arba būdavo nušaunami. Karininkas, komandavęs prieš mus stovintiems kareiviams, pasileido bėgti link bokšto. Ir kai nušoko trečias vaikinas pasigirdo automato šūvių serija. Kas atsitiko tam jaunuoliui nemačiau, nes tanketės važiavo tiesiai į mus ir teko nuo jų trauktis, gelbėjant savo gyvybę. Priešais stovintis kareivis manęs paklausė, kiek man sumokėjo fašistinė vyriausybė, kad aš stoviu gindamas bokštą. Aš jam paaiškinau, kad aš ginu savo Tėvynę ir kada pas juos Rusijoje bus panašus atvejis tikriausiai ir jis jau gins savo Tėvynę, bet ne jos pavergėjus.
Truputį vėliau tarp žmonių ir kareivių atsistojo mūsų policininkai. Kareivių įtampa sumažėjo ir jie būriavosi į grupeles parūkyti. Stebėjau trijų kareivių būrelį. Vienas jų atsiskyrė ir nuėjo bokšto link. Po gero pusvalandžio jis grįžo atgal, bet rankoje jau turėjo celofaninį maišelį su rankenomis, kuris buvo kažko prikimštas. Jam grįžus, iš tos pačios trijulės link bokšto nuėjo antrasis. Tas atsinešė iš bokšto kažkokį sunkesnį daiktą, kurį įdėjo į tanketės vidų.
Pro mus link bokšto su neštuvais norėjo praeiti du sanitarai, gydytoja ir seselė. Pagal vieno karininko nurodymą sanitarai buvo apieškoti, ar ko nors neturi paslėpę po chalatu ar kelnėse. Tačiau kitas karininkas jiems pareiškė, kad prie bokšto nebus prileisti. Kiek vėliau į įvykio vietą atvažiavo karinė mašina su įtaisytais garsiakalbiais. Per juos buvo kreiptasi į žmones lietuvių ir rusų kalbomis. Kreipimuose buvo meluojama, kad Parlamentas krito, o Vyriausybė perėjo nacionalinio gelbėjimo komiteto pusėn ir t.t. Kadangi tekstas pažodžiui kartojosi, tai nurodo į tai, kad šiam atvejui buvo ruoštasi iš anksto, nes tekstas jau buvo įrašytas į juostelę.
Apie 6 val. ryto Televizijos bokšto teritorijoje prie stovinčių žmonių buvo numestos uždegtos vadinamosios „šaškės“. Jos buvo numestos taip, kad dūmai sklistų link žmonių. „Šaškių“ dūmai buvo labai nemalonaus kvapo ir neaiškios cheminės sudėties.
Apie 7 val. ryto labai sumažėjus prie bokšto teritorijos ribų žmonių skaičiui, degančiu skruostu ir skaudama nuo buožės smūgio dešine ranka ėjau ir aš namo, degdamas neapykanta okupantams ir galvodamas apie nežinomus didvyrius, kritusius už Lietuvos laisvę.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 12–15
