Pati pradžia.
– „Budem bratj? Čto li? Prijom“, – išgirdau eteryje, sukiodamas „Šilelį“ sausio 12-os vakare. Nekreipiau į tai dėmesio: maža kokio deficito ieško ruskis…
Gyvenu netoli Šiaurės karinio miestelio, Tuskulėnų gatvėje. Tos naktys buvo ypač neramios: burzgė varikliai, trankėsi mašinų ratai, žlegėjo vikšrai. Mudu su žmona jau kelintą naktį strypčiojam prie langų ir su nerimu stebim karinę techniką, riedančią Apkasų, Rinktinės, Tuskulėnų, Žalgirio gatvėmis.
Tą baisią naktį duslus riaumojimas pasigirdo apie pirmą valandą. Prišokęs prie lango pamačiau iš kareivinių išriedančius tankus ir šarvuočius. Keliolika baidyklių šliaužė Apkasų gatve. Jos stipriais prožektoriais skrodė juodą naktį ir vedžiojo spindulį po daugiaaukščių namų balkonus. Matyt, ieškojo prisisapnavusių „snaiperių“, paslėptų kamerų, o gal šiaip gąsdino miegančius žmones…
Tankai ir šarvuočiai nužlegėjo Žalgirio gatve. O paskui juos – „Liudi“ tipo sunkvežimiai.
– Važiuoja prie televizijos bokšto, – sakau žmonai.
– Gąsdina, – raminasi ta.
O po kokio pusvalandžio išgirdome automatų papliūpas, patrankų šūvius…
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 43–44
