Sausio 12-oji buvo nešalta darganota žiemos diena. Valandomis purškė lietus, kaip dažną žiemą Lietuvoje būna. Šeštadienis. Gatvėse daug žmonių – ir vilniečių, ir iš visos Lietuvos suvažiavusiųjų saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją.
Karoliniškės. Jų viduryje Lietuvos televizijos bokštas, pakraštyje – Spaudos rūmai. Šie rūmai jau desantininkų užimti. Prie jų stovi tankai, atgręžę vamzdžius į langus, viduje šeimininkauja kareiviai. Rūmai tamsūs, negyvi. Virš jų didžiųjų durų kulkų pėdsakai, langai išdaužyti, kelkraščiai ir pievelės tankų vikšrų išdarkytos. Laikraščiai spausdinami kitur. Jie skelbia duomenis apie sužeistuosius – žmones, kurie priešinosi Spaudos rūmus atakuojantiems desantininkams. Liudininkai sako, kad į žmones šaudė karininkas.
Nuo pat ryto prie Lietuvos televizijos bokšto daug žmonių. Jų vis daugėja. Atvažiuoja iš Žemaitijos. Neša trispalves, valstybės vėliavas, miestų herbus. Iš Druskininkų, iš Kėdainių. Pasirodo grupelė žmonių su Estijos vėliava. Minioje matyti nemažai nelietuvių – rusų, lenkų, kurie gyvena Karoliniškėse, – kaimynai, pažįstami iš veidų. Tankų reidai gatvėmis, brutalus Spaudos rūmų užėmimas matyt ir šių tautų žmones paakino glaustis prie lietuvių, ieškoti atsparos prieš bendrą beteisiškumo grėsmę. Klausome Lietuvos radijo laidų. Kai kas ant lengvųjų mašinų stogo pasistatė “Šilelius” ir žiūri laidą, skatinančią susitelkti, išlaikyti orumą ir rimtį, nesidėti prie okupacinės kariuomenės kolaborantų. Įtaigus Č.Juršėno ir K.Motiekos pokalbis su televizijos žiūrovais, objektyviai įvertinantis padėtį Lietuvoje, skatinantis tikrą tautų sugyvenimą.
Žmonių vis daugėja, gretimose gatvėse pilna lengvųjų automobilių ir autobusų. Vienas kitas Lietuvos policijos patrulis, tačiau jų ir nereikėtų – rimtis ir tvarka, kaip visada būna svarbiais Lietuvos gyvenimo momentais, – šis nerašytas įstatymas saugo visus nuo nereikalingo bruzdesio, rėkavimų ar sumaišties. Tik grupė pagyvenusių vyrų iš Žemaitijos negarsiai traukia liaudies ir Maironio dainas, būrys jaunimo prie pat bokšto šoka senus kadrilio tipo šokius – apšyla, nes menkokai apsirengę.
Karoliniškių moterys ir kooperatyvų žmonės per naktį prie bokšto girdo arbata, valgydina sumuštiniais. Kai kas atnešė ir šiltos sriubos. Geria ir valgo tyliai, ramiai.
Bokšto pirmajame aukšte pro stiklą matyti gynėjai – jauni, kai kurie visai jaunučiai vaikinai; sėdiniuoja, snaudžia. Ant palangių stovi termosai kavos, numestos striukės, maistas. Angos ir durys į kitus bokšto aukštus ir požemį užverstos baldais, dėžėmis. Vaikinai pavargę, liūdnoki. Beginkliai, pasiryžę parodyti Lietuvos priešams ir pasauliui, kad mes norime būti laisvi, esame savo žemės šeimininkai. Kad Lietuvą iš naujo užgrobia, iš naujo okupuoja.
Sausio viduryje anksti temsta. Dulksnoja lietus. Žmonės glaudžiasi po bokšto “skrybėle”, tik nemažas būrys vaikinukų ir mergaičių, daugiausia šešiolikmečių, garsiai leisdami magnetofoną pagal roko muziką šoka modernius šokius. Linksmi ir gražūs, pilni vitališkumo ir jaunystės džiaugsmo. Staiga pasigirsta: “važiuoja tankai!” ir raginimas atsitraukti nuo bokšto bei susikabinti. Jokių garsų negirdėti. Tačiau du vyrai energingai pradeda rikiuoti žmones. Jie apžiūrinėja susikabinusius iš nugaros, stebi per stiklą pirmojo aukšto patalpas. Tankų negirdėti. Žmonės vėlei pradeda sueiti būreliais, kai kas mesteli: “Matyt provokacija”.
Prie besikalbančiųjų vis ilgiau stoviniuoja nepažįstami neaiškios išvaizdos neįsimenančiais veidais vyriškiai. Jų nemaža. Klausosi. Jaunimas vėl šoka. Apačioje dainuoja liaudies dainas.
Jau po vidurnakčio. Atėjo sausio 13-oji. Dulksna baigėsi. Ryškios lempos apšviečia šiaurinę bokšto pusę, apatines aikšteles ir gatvę. Bokšto prieigose, aikštelėse ir apie patį bokštą daugybė žmonių – keli tūkstančiai. Nuotaikinga, pakilu. Skamba dainos, tai šen, tai ten jaunimo grupės šoka. Tartum pasibaigus dainų šventei, kai niekas nenori eiti namo, nes dar dainos neišdainuotos, paskutinės polkos nesušoktos. Visus žavi nakties didybė ir jungia vienas, žodžiais neapsakomas kilnus jausmas. Visus, išskyrus saujelę išdavikų, kurie, parsidavę okupantams, rezga mūsų valstybei ir tautai baisios vergijos pinkles. Tačiau čia jie nesirodo. Nuo tautos jie slepiasi.
Apie pusę dviejų apačioje, gatvėje, pasigirdo: „Tankai!” Pranešė ir per radiją. Netrukus ausis pasiekė motorų gausmas ir vikšrų žlegėjimas. Nedelsdami žmonės eilėmis stojo aplink bokštą, kibosi rankomis, šaukė: „Lie-tu-va, Lais-vė”. Kiti eilėmis sustojo viršutinės aikštelės pakraščiuose prie tvoros, dar kiti – apatinėse aikštelėse ir gatvėje prie kelią užtvėrusių sunkvežimių, autobusų, smėlio barstytuvų. Tankai sustojo. Gal nuvažiuos atgal? Čia tiek žmonių, čia daugelio tūkstančių gyvenamas Karoliniškių rajonas, jo centras. Daugybėje butų miega kūdikiai, vaikai, nėščios moterys, seneliai. Pirmasis namas nuo bokšto tik kelios dešimtys metrų. Tačiau – plyksteli liepsna ir žemę sudrebina tanko šūvis. Antrą, trečią, gal ir ketvirtą kartą. Dužo krisdami langų stiklai, pasigirdo vaikų verksmas. Tankai šaudė gatvėje, prie gyvenamųjų namų, dar nepasiekę bokšto.
Kokie primityvai yra sovietų propagandistai, kurie per televiziją, radiją, spaudos konferencijose aiškina, neva tai desantininkus užpuolę lietuvių ekstremistai. Įžūlesnio melo būti negali. Ir vaikui aišku, kad vidurnaktį tankai ir kareiviai turi būti kareivinėse, taikos metu ramiai miegoti. Be to ir atvažiavusių prie bokšto, prie tūkstantinės minios, desantininkų niekas nepuolė, jiems negrasino ir niekas neturėjo jokių ginklų, netgi paprasčiausios lazdos. Visi mūsų žmonės puikiai supranta, kad šios melo, skurdo ir brutalios imperijos Lietuva jėga nenugalės. Tačiau puikiai žino ir tai, kad mūsų tvirtybė – rimtis, orumas ir vienybė. Dėlto ir stovi tūkstančiai aplink bokštą susikabinę rankomis, klausosi paskutinių Lietuvos televizijos žinių redaktorės E.Bučelytės žodžių, girdi, kaip ten, Televizijos rūmuose, šaudo, daužo bei laužo, ir beveik nesustodami skanduoja Laisvę ir Lietuvą.
Viskas nutilo. Valandėlė – ir reguliarioji Sovietų Sąjungos kariuomenė pradėjo beginklių žmonių puolimą. Tankai daužė ir laužė užtvėrusias kelią mašinas, tyčia kliudė šalikelėje stovinčius autobusus ir lengvuosius automobilius, vertė tvoras. Pro motorų riaumojimą buvo girdėti dūžtančių mašinų stiklų ir lankstomos skardos girgždesys. Vaikydami žmones, spigindami prožektoriais, per aikštelę prie bokšto artėjo tankai, leisdami dūmus, kartas nuo karto iššaudami. Aplink bokštą susikibę šimtai žmonių dabar jau rėkė: „Laisvė! Lietuva!” Gynėjai bokšto viduje užsidėjo dujokaukes, pasiėmė gaisrininkų žarnas. Tankai važiavo į žmones, spaudė šonu prie bokšto, prikišę vamzdį visai arti galvų šaudė. Vienas jų pasisuko į minią ir staigiai į ją įsiveržė. Pasigirdo šauksmai, žmonės metėsi į šalis. Nuo Neries pasirodė automatininkų sunkvežimiai. Pro tankų liukus išlindę kareiviai pradėjo automatais šaudyti į bokšto langus; nuo dažnų tankų šūvių krito ant šaligatvių ir žmonių stiklai. Buvo girdėti kulkosvaidžių kalenimas. Pradėjus birti stiklams, žmonės traukėsi toliau nuo bokšto, kai kas į aikštelę už tankų. Žmonėms praretėjus, desantininkai pradėjo šaudyti į bokštą, nežiūrėdami, ar kulkos sieks stovinčius tarp bokšto ir tankų, ar ne. Per išdaužtus langus gynėjai mėgino atakuojančius kareivius nublokšti vandens čiurkšle, tačiau į gynėjus pasipylė automatų serijos, sprogstamieji paketai. Kai kurie gynėjai, dar su dujokaukėmis, iššoko iš patalpos, įsiliejo į minią. Ir vėl tankų šūviai, vėl automatų serijos. Jos ypač dažnos ir ilgos ten, kur tamsiau – bokšto pietvakariuose ir pietryčiuose nuo Neries. Čia, prie didžiųjų durų, šaudoma mažiau, čia daug šviesos, daug filmuojančių ataką reporterių. Juodi darbai dirbami tamsoje.
Niekas toli nebėga, niekas nedreba iš baimės. Aikštelėje prie bokšto būriais stovi žmonės. Šaukia: „Niekšai! Fašistai!” Neša sužeistuosius, o gal ir nukautus. Niekam nieko pikta nedariusius, nieko neužpuolusius. Tik stovėjusius, kad brutalus priešas neterliotų mūsų Tėvynės, tik nepasitraukusius nuo kulkų ir tankų vikšrų.
Jau dvi valandos, kai bokšte šaudo ir šaudo. Tankai nutilo. Kalvą dengia dūmai, raižomi prožektorių šviesų. Gatvių sankryžoje už kelių šimtų metrų nuo bokšto stovi šarvuočiai. Vienas jų kartas nuo karto šaudo iš kulkosvaidžio į aukštutinius bokšto langus. Iš jų byra stiklai. Kulkos švilpia pro gatvėse ir aikštelėse stovinčių žmonių galvas. Aukštutinėje aikštelėje prie bokšto dar daug žmonių. Stovi jie tylūs, susikaupę. Ką kiekvienas jų galvoja, žiūrėdamas į šį barbarišką užpuolimą, tas žudynes, tą daužymą ir naikinimą Europos viduryje, XX amžiaus pabaigoje?! Kur nueis žmonija, jei ir dabar ji bus kurčia ir akla? Ką po šių „žygių” kalbės mūsų „vaduotojai“, kaip šlovins tautų draugystę, socializmo ir komunizmo idealus? Ką kalbės humanistai apie dorą ir žmogiškumą? Apie žmogaus ir tautų teisę? Apie bendrus Europos namus? Nejaugi žmonija, savo darbo vaisius pavertusi ginklais, išauginusi ir apginklavusi galvažudžių gaujas, eina į prapultį? Ar čia tik baisiosios blogio imperijos, taip negailestingai prislėgusios Lietuvą, agonija?
Artėja rytas. Sužeistuosius ir nukautuosius jau senokai išvežė. Žmonės pamažu skirstosi. Nemažai atvažiavo į miesto centrą, prie Aukščiausiosios Tarybos. Gins ir ją, jei reikės. Gins krūtinėmis. Gatvėse daug apgadintų autobusų. Išdaužyti stiklai, įlenkti šonai. Apie juos būriuojasi žmonės, tariasi, kaip važiuoti. Vilniečiai kviečia nakvoti – nesutinka, geriau važiuos namo. Rytoj (tiesa, šiandien) – darbo diena.
Radijas pagauna balsą iš Kauno. Tragišką balsą, skelbiantį pasauliui apie Lietuvos nelaimę, apie sunkų imperinės armijos nusikaltimą Lietuvai. Ir ne vien Lietuvai. Nusikaltimą žmonijai ir žmogiškumui.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 29–42
