Jums liudija 1991 m. sausio 13 nakties įvykių dalyvė Petronytė Vitalija, Vlado.
Gerbiamieji, tikiu, kad tarp tūkstančių sausio 13-osios nakties liudininkų reikalingas ir mano žodis.
Vykome su broliu į Vilnių budėti sausio 12 d. vakare savo automobiliu iš Šeduvos. Girdėjome per radiją, kad prie Televizijos ir radijo komiteto susirinkę mažai žmonių. Nutarėme vykti ten. Atvykome prie pastato apie pusę pirmos nakties. Pastatę automobilį, pasivaikščiojome tarp žmonių, po to nuėjome prie Telefono stoties pastato. Visur buvo ramu, žmonės kalbėjosi tarpusavyje, klausė per radiją ir televiziją perduodamą informaciją. Sugrįžome atgal prie Televizijos ir radijo komiteto, perstatėme automobilį į saugesnę vietą. Tada buvo 1.20 min. Grojo “Armonika”, žmonės kartu dainavo, kūrenosi laužas. Per radiją pasigirdo kvietimas televizijos darbuotojams grįžti į savo darbovietę. Sunerimome, nutilo “Armonika”. Tolumoje, palei Vingio parką nuvažiavo tankai. Netrukus prie Televizijos bokšto pasigirdo pabūklų trenksmas. Manėme – gąsdina. Kai kas lengvaisiais automobiliais išvažiavo ten.
Netrukus prisistatė šarvuočiai. Į laikrodį pažiūrėti nepagalvojau. Tuo metu buvome prie senojo pastato (turbūt Radijo komiteto) įėjimo. Keli vyrai griebė pagalius ir lentas, atvežtus naktiniam laužui kūrenti, bet jie greitai juos numetė, nes visi pradėjo šaukti, kad mestų. Mes su kitais puolėme užstoti įėjimą. Pasigirdo šūviai ir sprogimai. Vienas sprogimas nuaidėjo šalia mūsų. Atšokome toliau nuo įėjimo, o ten ant laiptų liko stovėti susikibę žmonės ir šaukė kitus į pagalbą. Brolis veržėsi ten, aš neleidau. Paskui, sutarę susitikti prie mašinos, išsiskyrėme. Jis nulėkė prie įėjimo. Visą tą laiką sproginėjo ir šaudė. Žmonės skandavo “laisvė, laisvė” ir “Lietuva, Lietuva”. Stovėjau tuo metu netoli pastato kampo. Su daugeliu ten buvusių žmonių prisiartinome prie gatvės, arčiau šarvuočių ir skandavome tuos pačius žodžius. Prieš mūsų eilę, prie šarvuočių, staiga išsirikiavo vienas prie kito desantininkai ir atstatė automatus tiesiai į mus. Matyt pagal komandą (kurios aš negirdėjau) jie pradėjo šaudyti. Ugnis buvo, kaip sakoma, uraganiška. Spėjau pamatyti žybsėjimą iš vamzdžių. Puolėme atgal nuo gatvės tiesiog klykdami iš siaubo. Šalia krito, o gal gulė žmonės. Supratau, kad šaudoma tuščiais šoviniais, nes tokia ugnis būtų paklojusi visus iš karto. Tačiau bėgdama priekyje savęs pastebėjau vyruką šviesiomis kelnėmis ir peršauta šlaunimi, jis ėjo remdamasis į merginą. Iš kojos jam bėgo kraujas. Atsitrenkiau į betoninę sieną ir palei ją nuėjau tarp autobusų, stovėjusių įvažiavime. Išlindau už autobusų kitoje pusėje, atsidūriau pievelėje. Labai susijaudinau dėl brolio likimo. Nuėjau prie gatvės ir mėginau vėl eiti link įėjimo į Radijo pastatą. Per dūmus nieko nebuvo matyti. Susijaudinusi nepastebėjau, kaip vos neužlipau ant desantininko, stovėjusio gatvėje. Jis baisiai suriko, turbūt “nazad”, ir paleido seriją iš automato man virš galvos. Išsigandusi puoliau atgal. Tada nuėjau prie mašinos ir laukiau. Visą tą laiką šaudė. Dar pastebėjau už mūsų automobilio atsitūpusią pasislėpusią merginą, kuri irgi matyt buvo labai išsigandusi. Pagaliau atėjo brolis. Jis papasakojo, kad duris vyrai susikibę “atlaikė”, nors buvo šaudoma, ant galvų byrėjo tinkas, po kojomis mėtė sprogmenis. Desantininkai daužė langus ir lindo pro juos. O išsigelbėjo brolis nuo, kaip jis sakė, sutrynimo, išlindęs per autobuso, kuriuo buvo užblokuotas įėjimas, duris. Atsidūręs kitoje pusėje ir eidamas pro šarvuotį, matė jame sėdintį ir verkiantį kareivį. Netoliese mūsų automobilio jis matė kelių žuvusių kūnus ant pievelės. Brolis nuo sprogimų jautėsi blogai, bet, ačiū Dievui, sužeistas nebuvo.
Šaudymas tęsėsi, kad nežūtume nuo atsitiktinės kulkos, pasiūliau važiuoti prie Parlamento rūmų. Ten nuvykę dar ilgai girdėjome šaudymą prie Televizijos bokšto.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 4–5
