Pareiškimas
Š.m. sausio 12 d. atvykau kartu su savo broliu Petroniu Algirdu, gyvenančiu Kaune, budėti prie Televizijos bokšto. Buvo 22 val. Prie bokšto buvo labai daug žmonių: vieni vaikščiojo, kiti dainavo ar šoko. Mes vaikščiojom taip iki sausio 13 d. maždaug 2 val. Pasigirdo balsai, kad atvažiuoja tankai, visi apsupom bokštą žiedu ir susikibome rankomis. Praėjus kažkiek laiko, pasigirdo tankų burzgimas, pamatėme dūmų uždangą, po to pasigirdo 4–5 šūviai, bet tankai buvo dar neprivažiavę prie bokšto. Tuo metu atsidarė paradinės bokšto durys, šviesos buvo užgesintos, vienas vaikinas iš bokšto paprašė perduoti Vaišvilai siųstuvą, kurį sutiko perduoti už nugaros stovėjęs vyriškis, jo veido nemačiau. Po to durys buvo uždarytos. Po keliolikos minučių pamačiau iš dešinės nuo miškelio išlendant tankus, kurie greit mus apsupo ir pradėjo šaudyti, pasirodė desantininkai su automatais. Jie taip pat šaudė. Mes prie centrinio įėjimo nesitraukėme, stovėjome metrą atsitraukę nuo bokšto stiklų, kurių vis mažėjo po kiekvieno patrankos (tanko) šūvio. Pasigirdo balsai, kad už bokšto daug sukniubusių kūnų. Staiga dešinėje grandinė trūko, pro ją prasiveržė desantininkai, sušoko pro sudužusius stiklus į vidų ir pradėjo kojomis daužyti dar likusius stiklus į mūsų pusę ir šaudyti. Mes pradėjome po kelis metrus atsitraukinėti. Jie iššoko iš už stiklų, staiga gavau smūgį iš šono ir atbulas nukritau po tanku, kuris toliau šaudė. Brolis padėjo atsistoti ir mes nubėgom nuo bokšto apie 10 m. Pamačiau, kad esu be kepurės ir šokau atgal, bet prieš mane sustojo desantininkas ir pradėjo man į veidą šaudyti iš automato. Aš žiūriu į jį ir matau, kad jis kažkoks keistas, akys kaip stiklinės, nieko nematančios. Na, aš pasitraukiau. Po to mačiau, kaip tankai pajudėjo link mūsų ir pradėjo mus vaikyti. Tai buvo baisus vaizdas. Mes su broliu pasitraukėme prie pastato bokšto papėdėje, kur įėjimas į bokštą pro požemį, nes stovėti aikštėje jau buvo neįmanoma. Tankai vaikėsi žmones, iš šūvių garso supratome, kad pradėjo šaudyti ne tuščiais šoviniais. Nors, man atrodo, kad ir būnant prie bokšto jau girdėjosi tikri šūviai. Be to, pamačiau ir trasuojančių kulkų skrydžius nuo bokšto pusės į žmones, virš jų galvų, toliau šaudė ir tankai.
Mes su broliu nuėjome į gatvę ir pamatėme, kaip vieną po kito neša sužeistus (ar mirusius) žmones į greitosios pagalbos mašinas. Jos viena po kitos lėkė į miestą. Mes buvom taip sukrėsti vaizdų prie bokšto, savo pačių akis į akį susidūrimų su desantininkais, kad negalėjome net prieiti prie mašinų.
Išvaikius žmones nuo bokšto, gatve vėl pradėjo važiuoti tankas, paskui jį kažkokia mašina ir iš garsiakalbių pasigirdo Jermalavičiaus balsas, kuris drįso į mus kreiptis kaip į brolius, seseris. Tai buvo baisus pasityčiojimas iš mūsų.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 1–3
