Ruošėmės prie bokšto eiti paryčiui, kada žmonėms sunkiausia išstovėti. Dukra išvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos. Ruošiau termosus ir staiga sugriaudėjo šūviai. Nesupratom kur, mieste ar Konarskio gatvės rajone.
Išbėgom iš namų, eidami rengėmės. Žmonės bėgo ir iš kitų namų. (Nuo jaunystės taip nebėgau, gerai, kad išbėgdama į burną įsimečiau pora tablečių intekordino).
Į kalną pro 34-tą mokyklą, vėl kalnas per miškelį, o ten kažkur šūviai. Štai Televizijos bokšto tvora, bėgam patvoriui. Trys vaikinai lipa per tvorą, mes bėgam toliau, nes norėjom patekti prie centrinio įėjimo. Priešaky blyksteli stipri prožektoriaus šviesa.
Šalia bėgo vyras su megafonu, jis dar žemai prie mokyklos žadino žmones, kvietė prie bokšto, moteris tam vyrui siūlė dujokaukes, nes ji, kaip supratau, mokyklos ar darželio darbuotoja.
Prieš mus važiuoja tankai, šviečia į akis. Į šoną nėra kur trauktis, traukiamės atgal, kur praplatėja tarpas tarp tvoros ir miškelio.
Į priekį patvoriu pravažiavo trys ar keturios tanketės (kur tankas, o kur tanketė aš neskyriau, vyras man paaiškino).
Toliau važiavo tankai, pasisuko, pavažiavo atgal ir trenkėsi į tvorą. Tvorai nuvirtus vienas lyg sustojo, nes paskui važiavę tankas ir tanketė su ruporu bei didelė kariška mašina susigretino ir pasuko tiesiai į bokštą.
Ant tanketės ruporas ir kai mus stovinčius apšvietė prožektorius, pasigirdo balsas: “Valdžia krito, valdžia mūsų rankose, žmonės skirstykitės”.
Nežinau, kokia jėga mane stumtelėjo į priekį, gal tas pranešimas, kad mes jus išvadavom, o gal bejėgis pyktis. Pasakiau tik “Vyrai bėgam” ir puolėm per tą išverstą tvorą paskui karinę techniką. Bet žiūriu bėgam ne vieni, bėga dar keli žmonės.
Jau bokštas visai čia pat, žmonės… ir staiga šūviai vienas po kito iš tankų. Nuo to garso kažkur suskaudo galvoj, ausys ėmė spengti ir, atrodo, mestelėjo į šoną. Pabiro stiklai. Žmonės rėkė: “Lietuva!”, “fašistai!” Pasigirdo ir automatų tratėjimas. Vyras mane ramino, kad čia šaudo tuščiais šoviniais. Mes – artyn tankų. Vienas manevruoja, sukasi į šoną. Priešais kruvinu veidu milicininkas, per ranką bėga kraujas. Klausiam, kuo padėti?, – sako niekuo (moteris dar pasiūlo jodo, kažkas jam paduoda nosinę).
Nuo tankų eina tokie aštrūs gerklę griaužiantys dūmai, per juos nieko nesimato.
Kažkas dar šalia bėga su kamera, filmuoja.
Dar šūviai ir staiga kažkur šalia sprogsta paketas. Blykčioja ugnis ir švilpia, dabar vyras sako, kad šaudo tikrais šoviniais. Jis man sako trauktis, o aš dar čia, gal reiks ką padėti.
Klykia moteris, tankas prispaudė žmogų, ištraukiam jį, nešame prie išėjimo, o ten siena – nėra jokių laiptų, tą žmogų nukelia, neša, veda dar vieną… Vieni žmonės šoka žemyn, kiti dar mėgina vėl judėti į priekį. Prie kojų ir virš galvos lekia zvimbia kulkos.
Ten pamačiau tokį nusileidimą, gal eiti ten. Nuošaliau stovėjo žmogus tamsia striuke, tamsiais plaukais, laikė prie ausies tokį kaip radijo aparatą juodą daiktą.
Aš jo paklausiau, kas girdėti, Aukščiausioji Taryba ar laikosi? Jis į mane pažiūrėjo kažkokiu baisiu žvilgsniu ir nieko nepasakęs nuėjo žemyn, tuo nusileidimu, kur norėjau eiti. Vėliau, kai nušokom žemyn, vyras man pasakė, ar matei tipą juoda striuke. Jis buvo priėjęs ir prie to sukruvinto milicininko, nieko nepasakė, pasižiūrėjo ir nusisuko. Šaudė jau bokšto viduje. Vėliau aš tą žmogų pamačiau žemai, ramiai stovintį prie durų, vis prie ausies laikantį tą aparatą. (Tuo momentu aš negalvojau nieko, tik atkūriau mintyse visą įvykių eigą).
Vyras dar grįžo atgal nuo centrinio įėjimo iki viršutinės aikštelės. Kas spėjo nusileido, bet matėsi, kad viršuje dar žmonės, ten pasikilti nebeleidžia. Po aikštę važinėjo tankai, švysčiojo prožektoriai, tratėjo automatai.
Mano ir vyro giliu įsitikinimu, visi aikštėje buvę žmonės negalėjo nusileisti pro tą išėjimą. Juos vaikė per pievą tankai, šaudė.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 49–52
