Įvykis prie Spaudos rūmų
Atsiprašęs išeiti iš darbo anksčiau, eidamas išgirdau sireną prie Spaudos rūmų ir spėjau atsistoti tarp vyrų ir moterų, kurie saugojo įėjimo duris į Spaudos rūmus.
Netrukus, praėjus tik kelioms minutėms, pasirodė atvažiuojančių šarvuočių kolona ir trys mašinos su kareiviais, kurie, privažiavę prie rūmų, greitai iššoko iš mašinos, išsirikiavo. Ginkluoti automatais kareiviai puolė prie durų, kurias mes buvome užstoję, ir greitai mus išstumdė. Durų stiklus išdaužė, įsiveržė į vidų ir greit užsiblokavo. Tada mes vėl keliomis eilėmis užstojom duris. Netrukus du kariškiai su automatais pradėjo eiti prieš mus, mes jų nenorėjom leisti į vidų. Staiga pasipylė vanduo iš viršaus, tiesiai į kariškius einančius prieš mus. Tada kariškiai atsitraukė, vienas iš jų paleido seriją iš automato į tą berniuką, kuris vandenį pylė iš viršaus. Po šūvių vaikino kiek laiko nesimatė, o praėjus kelioms minutėms vaikinas išėjo iš pastato visas kruvinas ir, galima sakyti, be kairiojo žando, nes kliudžiusi žandą kulka jam tiesiog viską išplėšė.
Po šių įvykių mes nusprendėm, kad jau užėmė Spaudos rūmus, ir greit nuskubėjome prie Televizijos bokšto, nes galvojome, kad ten puls, bet tą dieną puolimo prie Televizijos bokšto nebuvo.
Šeštadienį praleidau prie Aukščiausiosios Tarybos ir vėlai grįžęs atsiguliau miegoti. Miegojau įsijungęs radiją. Miegodamas išgirdau per radiją, kad tankai mieste, reikia būti atsargiems. Greitai šokau iš lovos, apsirengiau ir išbėgau į gatvę. Sustabdžiau pirmą pasitaikiusią mašiną ir nuvažiavau prie Televizijos bokšto. Važiuodami link bokšto, už Spaudos rūmų, pamatėme koloną šarvuočių ir tankų, kurie judėjo link suplanuotų objektų. Kai atvažiavom prie Televizijos bokšto, ten jau buvo keli tankai. Vienas tankas buvo apačioj, prie jo buvo daug žmonių. Sustojau ir aš prieš šį tanką. Tankas sukinėdamas vamzdį sudaužė šalia stovėjusį autobusą, iššovė iš tuščio užtaiso ir to šūvio daug kam užteko – vieni šūvio bangos krito, kiti susiėmę už ausų vaikščiojo apkurtę. Man kilo mintis, kad šis tankas nori atitraukti žmones nuo bokšto, ir aš paraginau vyrus bėgti ten. Daugelis vyrų taip ir padarė. Mes nubėgome prie pat bokšto. Bokštą žmonės buvo apsupę keliomis eilėmis. Staiga pastebėjau prie bokšto važiuojančią koloną, privažiavę prie tvoros tankai ją išlaužė ir pradėjo artėti prie Televizijos bokšto. Pirmi važiavo tankai, paskui juos lengvieji šarvuočiai. Artėdami prie bokšto jie pradėjo šaudyti. Tanko šūviai daug žmonių parblokšdavo, tiesiog išversdavo iš kojų, kiti griebdavosi už galvos, nes šūviai apkurtindavo. Privažiavę prie sienos tankai pradėjo daužyti langus. Vieni kareiviai daužė langus ir lindo į bokšto vidų, kiti šaudė iš automatų į žmones, matyt tuščiais šoviniais, ir mušė, kad nuvytų liaudį toliau nuo pastato. Kai tankai važiavo ir šaudė, o žmones šūvių banga vertė iš kojų, aš pastebėjau, kad po tanku yra keli žmonės. Aš ir keli vyrai pribėgom prie tanko, kuris buvo sustojęs, ir pradėjom traukti žmones iš po jo. Du šiaip ne taip ištraukėm, liko moteris, kurios negalėjom ištraukti, nes jos koja buvo prispausta tanko vikšrų. Tada aš iššokau į tanko priekį ranka rodydamas, kad patrauktų tanką atgal. Ilgai šaukiau, tankistas, turbūt pamatęs, kad rodau jam ranka trauktis atgal, po kelių minučių pajudėjo atgal. Tada mes, keli vyrukai, prišokome prie moters, kurios koja buvo sutraiškyta tanko vikšrų, ir nunešėme ją prie greitosios pagalbos mašinų, tačiau jos jau buvo užpildytos sužeistaisiais. Tada atsirado lengvosios mašinos vairuotojas ir greitai nuvežė ją į ligoninę. Po viso šito aš norėjau pakilti atgal į viršų prie bokšto, bet jau buvo neįmanoma, nes matėsi, kaip šarvuočiai vaikė žmones iš aikštelės.
Po šio užėmimo nieko nelaukę daugelis žmonių ir aš nuskubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nes galvojome, gal ir ten tas pats darosi. Ačiū Dievui, ten nuėję pamatėme, kad viskas gerai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 23–27
