1991 sausio 12 d. budėjimas Vilniaus I klinikinės ligoninės Neurochirurgijos skyriuje maža kuo skyrėsi nuo kitų. Nukentėjusio prie Spaudos rūmų V.Lukšio sveikatos būklė buvo patenkinama. Kiek neįprastai skyriuje atrodė užsienio (tarp jų ir TSRS) žurnalistai, besidomintys V.Lukšiu. Vakarinėse TV ir radijo laidose išgirsti pranešimai apie šarvuočių judėjimą atrodė kažkur girdėti, tačiau po 12 ir ypač po 1 val. įtampa augo. Išgirdus apie šarvuočius ir tankus prie RTV komiteto dar E.Bučelytei tebeesant ekrane, per ligoninės kiemą prie ligonių priėmimo kambario durų atskubėjo pirmoji greitosios pagalbos mašina ir telefono skambutis pakvietė kartu budėjusį neurochirurgą Robertą Kvaščevičių į priėmimo skyrių. Nujausdamas nelaimę nubėgau per kiemą į priėmimo skyrių pagalbon. Per keletą minučių mūsų ankštas priėmimo kambario patalpas užpildė įvairiu transportu vežami nukentėjusieji. Telefonu paskambinau į namus automobilius turintiems ir arčiau gyvenantiems kolegoms – neurochirurgams. Niekas nemiegojo. Po 20–30 min. susirinko dar šeši – A.Gaigalas, V.Keda. Ž.Račkauskas, S.Čepkus, Ž.Zakarevičius. Be skambučio pakeleivinga mašina atvažiavo B.Morkūnienė.
Darbą organizavome taip: priėmimo koridoriuje, ties durimis, sutikdavau nukentėjusiuosius, apžiūrėdavau ir žaibiškai įvertinęs sužalojimus ligonius išskirstydavau – priėmimo operacinėje darbavosi R.Kvaševičius, Neurochirurgijos skyriaus tvarstomajame trimis brigadomis žaizdas siuvo V.Keda, S.Čepkus ir Ž.Zakarevičius. Priėmime rūšiuoti ir kraujavimą stabdyti padėjo A.Gagilas. Lietuvos sveikatos apsaugos ministras J.Olekas, pasirodęs priėmimo kambaryje, išsiuntė B.Morkūnienę talkinti į Raudonojo kryžiau ligoninę, kur neurochirurgų nebuvo. Priėmėme apie 40 nukentėjusių, dar beveik tiek pat išleidome namo tiesiai iš priėmimo kambario, prašydami kreiptis kai viskas nurims į savo poliklinikas arba pas mus. Priėmimo skyriuje į pagalbą atvyko daug arčiau gyvenančių gydytojų, kurie kaip įmanydami stengėsi padėti nukentėjusiems. Sužeistieji tyliai dejavo, nebuvo girdėti triukšmo, taip įprasto kai kurių budėjimų metu, atvežus vieną-kitą neblaivų nukentėjusį. Sužeistuosius įnešdavo ir guldydavo tiesiai ant grindų, nes vežimėlių ir kušečių ar neštuvų visiems neužteko. Lavonus nešėm ir guldėm ant grindų sanitarų kambaryje. Mūsų ligoninėje buvo penki negyvi – visi su šautinėmis žaizdomis. Vieną atlydėjusi žmona ir brolis vis klausė – ar gyvens. Liežuvis neapsivertė žmonai pasakyti, kad jau viskas... Broliui liepiau vesti ją į namus, sakydamas, kad būklė labai rimta.
Rimstant nukentėjusiųjų srautui, apie 4.30 val. iš Kauno neurochirurgijos centro atvyko ministro J.Oleko iškviesta pagalba – vyr. respublikos neurochirurgas prof. L.Klumbys su patyrusiais neurochirurgais J.Tamašausku, J.Šidiškiu ir M.Obeliniu. Palikus skyriuje operuoti nukentėjusį su atviru viršugalvio lūžiu (Basevičius) A.Gaigalui ir S.Čepkui, mes su Ž.Zakarevičiumi ir kolegomis iš Kauno klinikų nuvykome prie RTV komiteto, kur matėme kraujo klanus ant šaligatvio, autobusus išdaužytais langais ir kareivius, neleidžiančius prieiti prie pastato. Atvažiavus prie TV bokšto (apie 6 val. ryto) žmonės, stovintys aplink, sakė, kad yra sužeistų bokšto viduje, tačiau nieko artyn prieiti neleidžia stovintys grandine pilna karine apranga kareiviai. Mes su Ž.Zakarevičiumi pareikalavome praleisti į vidų arba iškviesti karininką. Po 5–10 min. Atvykusiam karininkui prisistačiau kaip budintis gydytojas, pasakiau savo pavardę ir paklausiau su kuo turiu reikalų – atsakė, kad vyr. leitenantas ir užtikrino, kad viduje niekam pagalbos nereikia. Brėško, matėsi, kaip kareiviai “tvarkosi” aplink bokštą – pagaliais išmušinėjo likusias viršuje išmuštų langų stiklo šukes, kiti jas kastuvais rinko nuo grindinio. Esant įtarimui, kad Televizijos bokšte gali būti likusių nukentėjusių apie 14 val. (1991.01.13) paskambinau SAM budinčiam Sakalauskui, kad organizuotų pranešimą per masinės informacijos priemones apie galimai dingusius žmones.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 13–18
