1991 metais sausio 13 naktį, 24.10 val., su vyru ir drauge budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tik ką baigė groti “Armonikos” ansamblis, aikštėje buvo daug žmonių, buvo linksma. Išgirdę pranešimą, kad prie Tarpmiestinės telefonų stoties yra nedaug žmonių, nutarėme ten nuvykti. Kai privažiavome prie telefonų stoties, jau buvo pradėję rinktis žmonės. Kiek pabuvę, nutarėme pažiūrėti, kas vyksta prie Televizijos ir radijo komiteto. Ten šeimininkavo daugiausiai jaunimas. Grojo akordeonas, jaunimas šoko. Vos tik spėjus man pagalvoti, kad liko pabuvoti paskutiniame saugomame punkte prie Televizijos bokšto, išgirdome kvietimą, kad visi, kas gali, važiuotų prie Televizijos bokšto, nes artinasi tankai. Buvo maždaug 1.50 val. Skubiai nuvažiavome prie bokšto. Mašiną pastatėme prie 34 vidurinės mokyklos, nes netoliese gyvenome.
Laiptukais pasikėlę išbėgome prie tvoros, juosiančios bokštą. Pasigirdo šūviai iš gatvės pusės, nubėgome prie šlaito krašto iš kur jau šaudė. Tanketės jau stovėjo, girdėjosi automatų šūviai ir dūžtančių stiklų garsai. Kelis kartus kurtinančiai iššovė tankas. Į mūsų pusę vėjas pradėjo nešti dvokiančius dūmus, kurie po truputį uždengė visą vaizdą apačioje. Su vyru pasimetėme. Kažkas sušuko, kad nedaug žmonių prie bokšto ir visiems reikia bėgti prie jo. Aš žinojau, kur yra skylė tvoroje, kadangi budėjome dieną, ir su drauge nubėgome prie jos. Aplink bokštą glaudžiu žiedu jau buvo sustoję žmonės. Mus vyrai įspraudė į žiedo vidurį, o patys keliomis eilėmis sustojo prieš moteris. Išgirdau balsus “jau atvažiuoja” ir patarimus, kad užsidengtume veidus kas kuo turi, nes kareiviai gali naudoti ašarines dujas. Šaukėme “Lietuva!” Bematant mus apsupo tanketės. Mes su drauge stovėjom veidu atsisukę į skardį, iš dešinės pusės buvo keliukas, kuriuo, išversdami tvorą, įsiveržė tankai. Prieš mane sustojo tanketė, ant kurios pamačiau kareivius. Gerai įsidėmėjau stovinčio kareivio bejausmį veidą. Tą pačią akimirką išgirdau automato šūvius ir dūžtančių stiklų žvangėjimą. Nesitikėjome, kad kareiviai nuo tanko taip žaibiškai atsidurs minioje, stumdydami žmones į šalis. Kelios moterys suklupo man po kojomis – jas parvertė besibraudamas kareivis. Prasidėjo sumaištis. Automatų šūviai jau girdėjosi bokšto viduje, dužo stiklai. Išgirdau vaikinuko balsą: “Žiūrėkite, jie neleidžia prieiti prie sužeistųjų”. Kažkoks vyriškis beveik jėga mus išstūmė už tankečių, šaukdamas, kad saugotumėmės, nes čia būti jau beviltiška. Išsiveržusios iš už tankečių, išgirdome labai stiprius kelis šūvius, šaudė didysis tankas, jautėsi dūmų smarvė. Pasitraukėme arčiau tvoros ir bandėme šaukti “Lietuva!” Pastoviai girdėjosi automatų šūviai. Kitame bokšto šone taip pat matėsi žmonių būrelis, jie šaukė “Gėda!” Stovinčiuosius bokšto teritorijoje apšvietė prožektoriais ir tai iš vienos, tai iš kitos pusės pastebėjome pralekiančias švieseles. Vėliau sužinojome, kad buvome apšaudomi trasuojančiomis kulkomis. Visa tai vyko apie 30 min., po truputį traukėmės prie tvoros. Į mūsų pusę patraukė nemažas žmonių būrelis, nes stovėjome arti skylės tvoroje, o žmones, esančius bokšto teritorijoje, pradėjo gainioti tanketė. Pralindę pro skylę tvoroje, ėjome patvoriu, stebėdami aplinką: vaizdas nesikeitė, tik kulkos jau pradėjo švilpti už tvoros. Jau šaudė bokšto viduje. Keturi vyrai nešė sužeistąjį, kuris gulėjo ant pilvo, o jo visa šlaunis buvo kruvina. Vienas iš nešusiųjų taip pat buvo kruvinas. Nusileidome į saugią vietą, iškvietėme greitąją pagalbą. Dar apie 30 min. laukiau vyro. Kelios atlėkusios kulkos išdaužė kažkurio lango stiklus.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 6–10
