PAREIŠKIMAS
Šiuo pareiškimu mes norime papasakoti, ką matėme Vilniuje tą baisią sausio 12–13 d. naktį.
1991 m. sausio 12 d. mes iš Druskininkų keturiais autobusais atvažiavome į Vilnių saugoti Parlamento rūmų ir Televizijos bokšto. Visa diena ir pavakarė praėjo gerai, meldėmės, dainavome, šokome.
Vakare susirinkom prie Televizijos bokšto, vaikščiojom, kalbėjom, dainavom, visų nuotaika buvo gera. Apie 12–01 val. pamatėm žalią raketą ir po to tankai pradėjo supti bokštą. Tada bokštą apjuosėme keturiomis “gyvomis grandinėmis”, o kada pradėjo šaudyti į mus iš tankų pradėjom giedoti “Marija, Marija”. Pradėjus tankam judėti, mes šaukėm “Lietuva, Lietuva!” Visa grandinė stovėjo ramiai, nesipriešino ir šaukė “gėda, gėda!” Stovėjom tol, kol moteriškas balsas pranešė iš bokšto, kad trauktumėmės, nes bokštas užimtas. Matėm, kaip užpuolikai bokšto viduje lazdomis mušė saugotojus, kaip nešė sužeistus ir užmuštus. Einant link savo autobusų, girdėjom šaudant, o gatvės buvo užtvenktos tankais, apverstomis mašinomis, autobusais be langų.
Namo grįžom sausio 13 d., 8.30 val., prislėgta nuotaika. Dar ir šiandien girdisi pabūklų šūviai, tas matytas vaizdas mūsų nebaugino, jei reikės – pasiruošusios visada padėti, ir jei reikės nepagailėsime ir gyvybės.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 58–60
