Dabar norisi nuosekliai surikiuoti mintis, atkurti įvykius. Kada pajutau didėjantį nerimą, įtampą? Vieną rytą, išėjusi iš namų atsitrenkiau į pilką masę niūrių, piktų žmonių, einančių iš “Kuro aparatūros” į miesto centrą. Sausio 11 d. pro darbovietės langus Švitrigailos gatve praėjo O.Burdiubos įmonės darbuotojai, nešdami dvi raudonas ir vieną mūsų tautinę vėliavą. Vėl ėjo niūrūs, lyg į ataką. Jie keliavo į Nepriklausomybės aikštę. Tada labai aiškiai pajaučiau, kad jiems Lietuva – ne Tėvynė. Tada jau supratau, kad reikia priešintis tai žmonių masei, kuriai nerūpi Lietuva ir jos ateitis. 9.30 val. su bendradarbėmis išėjome į Nepriklausomybės aikštę, kur pabuvom tarp bendraminčių, atsigavo siela. Po pietų mūsų moteriška kompanija nuvyko prie RTV komiteto ir prie Telefono tinklų, kur organizavome dainų ratelį. Buvo neramu po Spaudos rūmų įvykių. Sužavėjo žmonių draugiškumas ir vienybė. Kadangi mūsų nerimas neapleido, tai pailsėję 21 val. vėl susitikome: Zita, Ramutė, Elytė ir aš. Nukeliavome į Nepriklausomybės aikštę, kur išbuvome iki 6 val.
Sausio 12 d., dienos metu niekur nėjau. Nutarėme su vyru eiti naktį budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Vaikus atidavėme močiutės globai, o patys jau sausio 13 d. 0.30 val. susitikome su draugais sutartoje vietoje prie AT rūmų. Netikėtai mūsų susidarė gražus pulkelis, gal apie dešimt žmonių. Mums su vyru po 33 metus, o kitiems – studentams, po 23 metus – jaunos gražios poros, vaikinai ir merginos. Nutarėme, kad aikštėje ir be mūsų daug žmonių, taigi patraukėme pakrante pėstute link RTV komiteto. Prie Vingio parko atrakcionų išgėrėme arbatos. Išgirdome sprogimus anapus Vingio parko ir supratome, kad puolamas Televizijos bokštas. Truputė vėliau išgirdome ūžesį, vyrai nutarė, kad važiuoja tankai, bet dar nesupratome kur jie. Buvo aišku: kita akcija bus prie RTV komiteto. Kai perėjome viaduką, išgirdome tankų žlegesį ir grįžome pažiūrėti nuo viaduko. Vaizdas buvo labai nemalonus: baisus griausmas, važiuoja karinė technika. Vyras turėjo fotoaparatą su blykste. Per triukšmą aš jam šaukiu, kad greičiau fotografuotų. Vyras blyksteli, o į mus švysteli galingi tankų prožektoriai. Stovime ant viaduko, aplink juoda naktis, žlega tankai ir plieskia į mus prožektoriai. Akina. Pastovėjome akis prisidengę nuo prožektorių, lyg nuo saulės. Perėjau viaduku į kitą pusę ir pradėjau skaičiuoti: važiavo 18 karinių mašinų. Gale vilkstinės važiavo balta greitosios pagalbos mašina. Jiems pravažiavus, skubėjome prie RTV komiteto. Atėjome nuo “Draugystės” viešbučio pusės į skverą prie komiteto. Ten buvo daug žmonių, nežinau, ar jie girdėjo pravažiuojančius tankus. Visi žiūrėjo televizorių, kabojusį virš šoninio įėjimo. Stovėjome ir spėliojome, kur tie tankai, atrodė, kad jie labai ilgai neatvažiuoja. Spėliojome, gal prie Telefono tinklų nuvažiavo. Po kurio laiko gal penkios karinės mašinos dideliu greičiu pralėkė Konarskio gatve pro RTV komitetą, po to – atgal. Išgirdome šūvius prie centrinio įėjimo. Dalis minios metėsi prie jo. Kiti šaukė, kad visi neišeitų, kad pasiliktų prie šoninio įėjimo.
Per televizorių rodė naktines žinias. Ekrane – E.Bučelytė. Įtampa didelė, panikos jokios. Stovime ir spėliojame: šaudo tuščiais ar ne? Ekrane diktorė deda telefono ragelį, dingsta vaizdas. Kažkas sušunka: “apsupkime pastatą!” Visi einame link šoninio įėjimo, susikimbame už parankių ir stovime susiglaudę, beginkliai. Stovime trečioje eilėje nuo priekio. Netoliese merginų pulkelis, vyrai jas praleido į minią ir savimi dengė jas nuo mėtomų sprogstamų paketų. Laiko sąvoka deformavosi. Virš galvos švilpia kulkos. Vyras kažką aiškina apie trasuojančias kulkas. Skanduojame “Lietuva!” Nakties tamsoje regiu mūsų pusėn bėgančius ginkluotus “išvaduotojus”. Juos išvydę arti savęs skanduojame “fa-šis-tai!” Šmėkšteli mintis: įsižeis ir paleis seriją šūvių. Vienas kareivis skubiai mėto mūsų pusėn sprogstančius paketus, kurie sprogsta po kojomis žmonėms, stovintiems pirmoje eilėje, minia traukiasi arčiau pastato. Kiti paketai lekia virš mūsų galvų. Kariškiai skuba. Dūžta langai. Žemė dreba po kojomis, kyla dūmų uždanga, pelenai byra ant mūsų. Gūžiamės nuo kulkų ir sprogmenų – jokios panikos, jokios baimės. Nespėju vyro paklausti, kas tai per sprogmenys, ar jie tikri? Žemė krūpčioja kartu su minia. Pirmą kartą toks jausmas. Atrodo tas sprogimas plėšia į visas puses ir žemę, ir žmogų. Rodos, tai paskutinis garsas, kurį girdžiu. Kareiviai apibėga minią iš kitos pusės ir pro kažkur sulenda į pastatą. Iš pastato išbėga moteris, šaukdamasi vyrų pagalbos. Vyrai bėga į pastato vidų. Laukimo minutės. Įėję greit grįžta. Paskui juos – kariškiai, atkišę automatus, grasina miniai. Iš gatvės, skvero link, į minią pasuka tankai. 2.13 val. Minia nesiskirsto, nors pastatas jau užimtas. Pasidarė baisu. Traukiamės į šalį. Švilpia kulkos, tankas lėtai juda į minią, kuri pradeda skirstytis. Tankas, slysdamas nuo šlaito, lėtai sukasi link betoninės tvoros su vaikiškais piešiniais ir ją išlaužia.
Daugiau nebegaliu matyti to vaizdo. Einame namo. Sieloje juodas debesis. Niekada nepamiršiu diktorės iš Sitkūnų balso: “Kalba paskutinė laisvos Lietuvos radijo stotis”.
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 52–57
