Nors esu jau pensininkė, prisimenu karo dienas, bet tokią naktį, kaip iš sausio 12 į 13 d., mačiau pirmą kartą. Aš su vyru ir broliu atvažiavau iš Druskininkų, nuėjome prie Televizijos bokšto apie 11 val. vakaro. Vaikščiojom, klausėmės dainų, radijo. Žmonių buvo labai daug. Aš sušalau ir norėjau eiti namo, bet tuo laiku pranešė, kad atvažiuoja tankai, ėmė kaukti sirenos. Brolis liepė man eiti žemyn prie administracinio pastato. Pradėjau eiti, bet atsisukusi pažiūrėjau į tuos jaunus žmones, ir pagalvojau, jeigu jie nebijo, tai ko bijoti man, aš jau daug pagyvenau. Sugrįžau ir atsistojau tarp jaunimo. Vyras man liepė stoti už jų. Aš atsistojau į trečią eilę. Visi susikibom rankom. Už manęs buvo dar kelios eilės. Iš vienos pusės taip pat buvo pagyvenusi moteris. Ji man pasakė, kad visą laiką meldžiasi, o aš pagalvojau, reiktų ir man pasimelsti, bet supratau, kad jau per vėlu. Ir paskyriau save švenčiausios Marijos globai. Čia pat pasirodė tankai, šaudydami į viršų. Kryžiavosi visokios ugnys. Viena mergina dar pasakė: “Tai įdomu, tikras Naujametinis fejerverkas”. Žmonės ėmė skanduoti “Lie-tu-va, Lie-tu-va!” Staiga, visai arti, įvyko sprogimas ir pakilo dūmų kamuolys. Prie manęs stovėjusi moteris liepė užsitraukti šaliką ant burnos ir nosies. Čia pat pradėjo dužti stiklai, žmonės ėmė rėkti. Iš kairės pusės žmonės sutūpė, pasilenkiau ir aš, paskui pamačiau, kad tankai tiesiog pasuko tiesiai į žmones, pradėjo juos spausti. Visi traukėsi į šoną. Aš likau pačiam priekyje. Pamačiau tarpą tarp vieno ir kito tanko. Nusprendžiau bėgti. Bijodama prasilenkiau pro juos ir nubėgau prie tvoros. Atbėgę jaunesni žmonės perlipdavo tvorą. Man buvo neįmanoma ją perlipti, nes esu 62 metų amžiaus ir storoka. Rizikuodami savo gyvybe trys vyrai ir viena moteris nepaliko manęs vienos. Jie stengėsi padėti man perlipti tvorą, kėlė mane ant rankų. Buvo užkėlę mane ant tvoros, bet aš supratau, kad vis vien neperlipsiu, tada jie mane nukėlė. Visą laiką apšviesti prožektorių mes priėjom prie tvoros, kuri tankų buvo nuversta. Drebėdama parėjau namo ir neradau nė vieno šeimos nario. Visi buvo nubėgę prie bokšto. Du sūnūs, marti, duktė, sesuo, atvažiavusi iš Ukmergės su dviem sūnumis. Visi po vieną pradėjo sveiki ir gyvi grįžti. Vėliausiai grįžo jauniausias sūnus. Jis buvo apsiverkęs ir dar ilgai sėdėjo ir verkė. Kada aš jį raminau, jis tik kartojo: “Mama, jei Tu matytum tos merginos akis, kurią tankas suvažinėjo, tai ir tu verktum”.
Labai dėkoju šv. Marijai, kad grįžome visi gyvi ir sveiki iš tos baisios kovos, taip, kaip visa mūsų šeima grįžo iš Sibiro, iš Igarkos.
Lenkiu galvą tiems drąsiems, pasiaukojantiems žmonėms!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 50–51
