1991 m. sausio 12 dieną dviem lengvom mašinom atvažiavome į Vilnių, aplankėme Televizijos bokštą, Spaudos rūmus, ilgiausiai buvome prie Aukščiausiosios Tarybos. Grojant kaimo kapelai su visais šokome, dainavome, išklausėme vyrų choro dainų ir apie pirmą valandą trisdešimt minučių, sausio 13 dieną, susiruošėme važiuoti namo. Išvažiuojant nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų pasigirdo šūviai Televizijos bokšto pusėje. Važiuodami užsukome prie Televizijos ir radijo komiteto Konarskio gatvėje. Išlipę iš mašinų vėl girdėjome šūvius Televizijos bokšto pusėje. Mums šnekučiuojantis pasirodė tanketės, ryšio mašina ir sunkvežimiai su kareiviais. Aš supratau, kad prasidės šturmas, ir mes nubėgome Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato link. Aplink gatvėje buvo daug žmonių, bet tai buvo netvarkinga minia. Vieni skandavo “Lietuva!”, kiti “fašistai!”, “okupantai!” Kareiviai pradėjo lipti iš vienos mašinos, aš perbėgau per gatvę. Priešais pastatą stovėjo autobusai, užtvėrę kelią. Tarp mašinų buvo būrelis žmonių, aš riktelėjau, kad susikabintume rankomis ir užtvertume praėjimą. Žmonių šioje vietoje buvo nedaug, tad, įvertinęs padėtį nusprendžiau, kad čia mes jų nesulaikysime, tada pasitraukiau prie Lietuvos radijo komiteto pastato laiptų. Čia tik laiptų viršuje prie durų buvo žmonių. Jų galėjo būti apie trisdešimt. Daugiausia buvo vyrai, bet matėsi ir moterų. Žmonės buvo pasimetę, neorganizuoti. Pasigirdo pirmieji “zrivpaketų” sprogimai, automatų papliūpos (šaudė į viršų), moterų spiegimas, po truputį kilo panika. Būreliuose girdėjosi rėkiant “fašistai!”, “okupantai!”, skanduojant “Lietuva!” Pro autobusus pasirodė kareiviai, jie artėjo prie laiptų, o mes stovėjome susikabinę rankomis, saugodami duris. Kareiviai kelis kart iššovė į viršų, rėkdami skirstykitės ir gąsdindami visus iššaudyti, puolė mus. Jų iš pradžių buvo apie dešimt. Mes porą kartų juos nustūmėme nuo laiptų, o jie sutrikę žiūrėjo į beginklius žmones, nepasiduodančius ginkluotiems. Tuo metu kareivių prisirinko daugiau. Laiptų apačioje, prie autobusų prasidėjo muštynės tarp kareivių ir civilių, tada kareiviai rėkdami mus vėl puolė. Į mūsų pusę metė “zrivpaketus”, iš automatų šaudė virš galvų, o priėję prie mūsų šaudė po kojomis ir rėkė, kad mus, “svolačius”, visus iššaudys. Vienas kareivis man įrėmė automatą į pilvą, tai buvo Centrinės Azijos sūnus siauromis akimis, vos spėjau automato vamzdį kilstelėti į viršų, kai pasipylė šūviai, rankoje pajutau karštą metalą. Visų puolančiųjų žvilgsniai buvo sužvėrėję, akys degė karščiu, jie nervinosi.
Apačioje prie autobusų stovėjo kariai, kurie šaudė į orą, į Radijo komiteto pastatą, į aplinkinius namų langus ir jie tikrai šaudė koviniais šoviniais, nes girdėjosi dūžtantys stiklai, biro tinkas.
Mes nesitraukėme, nes ir nebuvo kur trauktis – už nugaros pastato durys. Kareiviai pradėjo mus daužyti automatais, stengdamiesi pataikyti į galvą. Jų vis gausėjo. Išsilenkiau nuo smūgio ir pamačiau, kad automato buožė trenkė šalia stovėjusiai moteriai į veidą, ši griuvo nuo laiptų, apačioje ją kažkas pakėlė. Aplink buvo girdėti šūviai, sprogimai ne tik “zrivpaketų”, bet ir stipresni, visur žmonių riksmas. Puolantieji automatų smūgiais spaudė mus ir priėjo laiptų kraštu prie sienos. Vienas kareivis automatu išmušė langą, esantį šalia durų, ir pro jį trys įlipo į vidų, mes sukliudyti jau negalėjome, gretos mažėjo, vienas po kito šokome nuo laiptų žemyn, nes buvome be gailesčio talžomi automatų buožėmis. Šioje sumaištyje, aidint šūviams, pamačiau, kaip priešais mus susmuko vienas užpuolikas. Jį du kareiviai nusinešė į šoną ir laikė ant rankų šalia laiptų. Nuo laiptų nušokau ir aš, pajutau, kad labai skauda ranką, į kurią besigindamas gavau automatu, ir šoną. Buvau apsirengęs storu megztiniu ir odiniu paltu, tai šie sušvelnino smūgius. Kareiviai, kurie buvo įsiveržę į pastato vidų, šaudė, sprogdino, pribėgę prie langų jų neatidarinėjo, bet paprasčiausiai daužė. Kur nunešė sužeistą užpuoliką, nemačiau, nes tuo momentu nuo laiptų prasiveržė vyras sužeista ranka, ir aš paprašiau ten stovėjusio “Ikarus” vairuotojo binto.. Aplink sprogimai, šūviai, aš pagalvojau, kad svarbiausiai nepulti į paniką. Laiptai jau buvo užimti, prie pastato bėgiojo sužvėrėję okupantai, pasitraukiau į gatvę už autobusų, ten susitikau savo žmoną ir savo vilnietį pusbrolį – jam automato buože buvo prakirsta kakta. Pasitarėme, kad reikia trauktis į kitą gatvės pusę, nes toliau priešintis buvo beprasmiška. Gatvės viduryje stovėjo pilna kareivių mašina, kurie šaudė į viršų ir į aplinkinius langus. Kariškiai uždegė dūminį paketą ir metė į žmones, bet vėjas visus dūmus nešė į kareivių mašiną. Žmonės nešė sužeistuosius, iš viso mačiau nešant keturis žmones. Kareiviai nuo sankryžos nepraleido greitosios pagalbos automobilių. Pastatą vis didesniu žiedu supo kareiviai, visur šaudymas, sprogimai, riksmai. Tuo metu pasigirdo tankų variklių gausmas ir pasirodė patys tankai, tik pasisukęs sankryžoje pirmasis tankas iššovė, smūgio banga užgulė ausis, pabiro aplinkinių namų stiklai. Žmonės puolė bėgti į šalį. Vėliau pasigirdo antras šūvis, kilo panika. Aidint sprogimams ir šūviams pagalvojau, kad taip turėtų atrodyti per mūšį fronte, ir, jei nepradėsi panikuoti, nėra jau taip baisu. Aplink buvo daug ir rusų tautybės piliečių, kurie kartu su mumis keikė užpuolikus.
Atsisveikinę su pusbroliu, kartu su žmona pasitraukėme prie mašinų, kur mūsų jau nekantraudami laukė. Pasirodo, žvelgiant iš šono viskas atrodo baisiau, negu tiesiogiai dalyvaujant. Tik važiuojant namo išgirdus Kauno radijo stoties pranešimus apėmė baimė, kad galėjau žūti.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 46–49
