Aš 1991 m. sausio 11 d. dirbau Spaudos rūmuose. Diena nebuvo labai darbinga, nes aplinkui siautėjo fašistinė kariuomenė. Padirbėjęs, maždaug apie 13 valandą, nusprendžiau nuvažiuoti iki Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Išeidamas iš darbo kontrolinėje pastebėjau sąmyšį. Užėjęs į vidų, pamačiau grupę krašto apsaugos darbuotojų, kurie pas mus budėjo, ir Laivės lygos lyderį Antaną Terlecką. Terleckas pasakė, kad matė, kaip sovietų šarvuočiai apsupo (jeigu neklystu) pastatą, esantį prieš “Mados” parduotuvę, ir kad mano, jog gali pulti Spaudos rūmus. Krašto apsaugos darbuotojai nusprendė, kad reikia įjungti sireną. Paskambinę paprašė mūsų darbuotojų tai padaryti, tačiau, net ir pačiam Terleckui paprašius, buvo atsakyta neigiamai. Kažkas pasiūlė nuėjus jėga prieiti ir įjungti. Kiek pasvarstę, nusprendėme kreiptis į direktorių Pivoriūną ir santechnikų vadovą Vederį. Direktorius atsakė, kad prieš įjungiant sireną reikia gauti įsakymą iš Aukščiausiosios Tarybos. Mes ties tuo ir apsistojome. Kiek pagalvojęs, kad bus viskas gerai, nusprendžiau vis dėlto nuvažiuoti iki Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Spėjau tik nueiti iki Kosmonautų stotelės ir išgirdau sireną. Aš pradėjau bėgti atgal. Kai atbėgau, viduje buvo subruzdimas. Praėjo labai nedaug laiko, kai pro langą pamačiau pravažiuojančius tankus ir šarvuočius. Mes pirmiausia puolėme prie vandens čiaupų ir atsukome vandenį. Priešgaisrinės žarnos jau buvo paruoštos. Už langų matėsi minia, kuri buvo užstojusi stiklines duris ir langus. Iš vidaus buvo užrakinta. Aš puoliau žiūrėti, kas vyksta prie kito centrinio įėjimo, kur buvo sustoję kareiviai. Ten jau vyko grumtynės, ten irgi buvo subėgę žmonės ir savo kūnais bandė atremti atakas. Čia jau vyrukai pylė vandenį link įėjimo, tačiau grobikai dar nebuvo įsilaužę. Man atėjo mintis paskambinti į radiją ar televiziją ir pranešti. Aš grįžau prie kito įėjimo, kur buvo budinčio būdelė ir telefonas. Atbėgęs pamačiau vieno jaunuolio rankose stiklainį su benzinu, kurį jis galvojo, esant kritinei padėčiai, panaudoti gynybai. Aš ir kitas vyrukas pribėgę prie jo bandėme jį įtikinti, kad tai nereikalinga, jis su mumis sutiko ir padėjo stiklainį.
Staiga kitame gale, kur yra centinis įėjimas, pasigirdo stiklo dūžiai ir triukšmas. Aš, viską pamiršęs, puoliau bėgti link ten. Staiga už kampo man kelią užkirto ginkluoti desantininkai, kurie jau buvo įsiveržę į vidų ir ten šeimininkavo. Mūsų žmonių jau nebuvo. Aš atsidūriau vienas akis į akį prieš desantininkus. Mano rankose buvo guminė žarna. Man liko tik viena galimybė – grįžti atgal ir pranešti saviesiems. Aš nesustojau ir tada išgirdau šūvius. Tikriausia šauta buvo į viršų arba šaudė tuščiais, nes kitaip buvo lengva mane nušauti. Aš laimingai atbėgau iki savųjų ir jiems pranešiau, kad kitas rūmų galas jau užimtas desantininkų. Staiga iš antro aukšto, kuris jungiasi su kitu įėjimu, pamatėme žemyn lipant ginkluotą karininką. Vandens srovės pasipylė į jį ir jis vėl dingo. Tada aš puoliau skambinti. Budinčio budelėje radau panoramos ir radijo žinių telefonus ir pranešiau apie užpuolimą. Kai baigiau kalbėti ir buvau bededąs ragelį, pro duris įsiveržė du sužvėrėję desantininkai. Vienas jų buvo pietietis ir liepė man stotis. Kai aš atsistojau, jis man automatu trenkė į pilvą ir stūmė į sieną. Paskui, sudaužęs telefono aparatą automatu, ėmė viską daužyti aplink. Akimirką padaužęs, liepė man niekur neiti, jei nepaklusiu – užmuš. Kai mane puolė, tai baisiai abu rusiškai keikėsi. Jų akys buvo žvėriškos. Po minutės atsipeikėjęs pažiūrėjau pro langelį ir pamačiau visur vaikščiojančius kareivius. Gynėjų nebuvo nė vieno. Tada aš pabandžiau išeiti iš budelės. Išėjus manęs jau niekas nekliudė. Aš tada dar nusprendžiau pakilti į antrą aukštą, paieškoti savųjų. Pakilus laiptais, mane sustabdė karininkas ir liepė prieiti, prieš tai gerai nusikeikęs. Man liepė eiti į valgyklą, kur buvo uždaryta daugiau žmonių. Bet prieš man einant į antrą aukštą mačiau, kad visus žmones išleidinėjo ir mane apėmė nerimas. Pabuvęs valgykloj apie 5 minutes, priėjau prie durų ir bandžiau išsiaiškinti, kodėl mus laiko ir kada mus išleis, bet negavau jokio atsakymo, tik įsakymą eiti į vidų. Po to dar bandė viela užrišti duris, bet jam tai nepavyko, aš jam dar pasakiau, kad mūsų gali nebijoti, mes jam nieko nepadarysime, nors su juo buvo nemažai įsilaužėlių.
Man kilo mintis, kad reikia šokti pro langą iš antro aukšto ir pranešti apie uždarytuosius, nes man kilo nerimas dėl visų likimo. Viduje esančios moterys mane atkalbėjo. Pabuvus dar 10 minučių, užpuolikai leido eiti namo. Išėjus pro duris matėsi minia žmonių, o iš vidaus jas saugojo kareiviai. Tos durys buvo neišdaužytos, nes visi suėjo pro kitą įėjimą. Kareiviai, atrakinę duris, mus išleido. Puolimo metu jie buvo labai žiaurūs, viską daužė, keikėsi, šaudė į viršų, stumdė žmones. Kai išėjau į lauką, kieme ant laiptų stovėjo žmonės, o prieš laiptus sukinėjosi šarvuočiai (BMP). Jie vikšrais ardė grindinį, aplink buvo pilna žmonių. Kitoje kelio pusėje, esančioje už Spaudos rūmų, stovėjo tankai. Jų vamzdžiai buvo atsukti į rūmus. Tiesa, dar esant viduje girdėjosi, kad šaudoma ir lauke. Kieme stovėjęs šarvuotis, apsukęs ratą ir privažiavęs prie medicinos punkto vamzdžiu tiesiog raute išrovė langą. Paskui ant šarvuočio užlipo kareivis ir, pažiūrėjęs pro langą, vėl nulipo. Po to nuėjau pažiūrėti prie tankų. Prieš juos išsirikiavę stovėjo kareiviai. Ant automatų buvo uždėti durtuvai. Kiek pastovėję, jie, atsukę durtuvus į žmones, pradėjo eiti į vidų. Kai priėjo prie laiptinės, žmonės stengėsi jiems neleisti įeiti. Tada jie panaudojo jėgą: grubiai stumdė moteris ir vyrus. Viena moteris stipriai pastumta krito žemyn ant laiptų. Kiek pastumdę visi suėjo į vidų. Dar šiek tiek palaukęs nuėjau namo, kur laukė išbalusi žmona, kuri viską matė per televizorių.
Po rūmų užėmimo kitą dieną bandžiau užeiti į darbą, bet kareiviai iškeikę liepė eiti kuo toliau, nes kitaip susidoros. Po kelių dienų man pasisekė patekti į savo darbo vietą ir pasiimti dviratį. Aš nuėjau iš kitos pusės, kur irgi buvo saugoma. Kareiviai eiti į vidų neleido, liepė palaukti karininko, kuris tuoj ateis pakeisti pamainos. Aš belaukdamas pabandžiau pakalbėti su kareiviais, kurių buvo trys. Į mano klausimą, ką jie mano apie žmonių žudynes bokšte, nieko neatsakė. Aš jų paklausiau, ar jie galvoja, kad yra teisūs. Jie pasakė, kad taip. Jie įsitikinę, kad Spaudos rūmai ir Televizijos bokštas priklauso Maskvai, nes Rusija juos mums pastatė ir todėl jie atėjo į pagalbą savininkams. Paskui man jie sakė, kad studentams buvo rašomi geri pažymiai ir jie už tai turėjo budėjo prie Televizijos bokšto. Taip pat jie įsitikinę, kad Landsbergį remia tik maža dalis ir kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai bus užimti bei atiduoti “tikrajai” valdžiai. Aš pastebėjau, kareiviai buvo sąžiningai įsitikinę, kad jie yra teisūs ir pakeisti jų nuomonės man nepavyko.
Man dar teko būti prie Televizijos bokšto, kai jis buvo puolamas, tačiau tragiškiausių įvykių nemačiau, tai nieko ir nerašysiu.
Aš griežtai pasižadėjau neiti dirbti į Spaudos rūmus tol, kol ten bus okupantų statytiniai, nes ir jų rankos yra suteptos mūsų brolių krauju.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 41–44
