PAREIŠKIMAS
1991 m. sausio mėn. 13 dieną apie 0.15 val. su žmona Dalia Nasvytiene atvažiavome prie telebokšto. Automobilį palikome bokšto apačioje ties transporto žiedu. Pasivaikščioję apie 1 val. sugrįžome į mašiną išgerti arbatos. Apie 1.15 val. pro mus, signalizuodamas ir šaukdamas, kad Kosmonautų prospektu atvažiuoja tankai, pravažiavo pažįstamas architektas A.Šarauskas. Iššokome iš mašinos ir puolėme lipti šlaitu link bokšto. Matėme, kaip gatve artinasi tankų ir šarvuočių kolona. Vienoje žiedo sankryžų, neprivažiavęs kelių šimtų metrų iki telebokšto apačioje esančio pastato, pirmasis kolonos tankas sustojo. Jį apstojo žmonės, ragindami važiuoti atgal į kareivines. Antrasis tankas sustojo ties mūsų automobiliu gatvėje. Pasigirdo pirmieji tankų, esančių gatvėje, šūviai. Jie šaudė ne koviniais šoviniais. Perlipom tvorą ir nubėgome prie bokšto. Buvo apie 1.40 val. Beginkliai žmonės jau buvo apjuosę bokštą 3–7 eilėmis. Apėjom apie bokštą, ragindami žmones stebėti miškelį, esantį priešingoje nuo gatvės bokšto pusėje. Toje pusėje bokšto (po pat sirena) atsistojome ir patys. Gatvėje esantys tankai periodiškai šaudė. Šalia mūsų stovintys vyrukai turėjo radijo aparatą, per jį išgirdome, jog Televizijos ir radijo komitetas jau šturmuojamas. Apie 1.45 val. už tvoros miškelio pusėje pamatėme tankus. Jie važiavo anapus tvoros ir vienoje vietoje, pralaužę ją, ėmė judėti tiesiai į mus. Moterims liepėme stotis už nugarų ir visi vyrai dar tvirčiau susikibome rankomis. Tankai buvo apsėsti kareivių. Privažiavę kokius dvidešimt–trisdešimt metrų iki mūsų ėmė skirstytis, supti bokštą. Viskas vyko žaibiškai : kareiviai, nušokę nuo tankų ir šaudydami iš automatų, grupelėmis bėgo į mus, tankai šaudė, sirena kaukė. Triukšmas neapsakomas. Už kokių 5 m į kairę nuo mūsų grupė kareivių šaudydami puolė žmones. Pasigirdo dūžtančių stiklų žvangėjimas, mačiau, kaip kareiviai daužo stiklus ir lenda į bokštą. Toje žmonių žiedo vietoje, pro kurią jie prasiveržė, pamačiau tris gulinčius civilius vyrus. Dar vis buvau įsitikinęs, jog automatai, kaip ir tankai, šaudo nekoviniais šoviniais. Tik pagalvojau, kad tie žmonės arba iš baimės sugulė, arba sužeisti buožėmis. Prisiminiau pasakojimus, kad tokių akcijų metu dažniausiai bandoma sunaikinti įkalčius. Šalia stovėjusiam vyrukui šūktelėjau, kad reikia ištempti gulinčius žmones. Jis sutinkamai linktelėjo. Pasilenkę pribėgome prie arčiau gulinčio. (Visą šį laiką pliaupė automatai, dužo stiklai, bokšto viduje sproginėjo sprogmenys, šaudė tankai.) Prišoko dar keli vyrukai ir ėmėme nešti gulintį nuo bokšto gatvės link. Nunešus apie 50 m, vienas žmogus, manau, gydytojas, sušuko, jog reikia apžiūrėti, kas žmogui atsitikę. Paguldėme ant žemės, gydytojas patikrino gulinčiojo kojas ir rankas. Pasakė, kad lūžių neužčiuopė. Tada prasegė švarką ir marškinius. Visi pamatėme kraujuojančią šautinę žaizdą širdies plote. Patikrinus pulsą išaiškėjo, kad žmogus nebegyvas. Tapo aišku, kad šaudoma tikrais koviniais šoviniais. Įsidėmėjau nužudytojo veidą, “Tiesoje” skelbtose aukų nuotraukose pažinau, kad tai buvo Vytautas Vaitkus. Žmonių apie mus susirinko daugiau. Šūktelėjau, jog neštų nušautąjį prie greitosios, o pats pasileidau atgal prie bokšto. Kitos žmonių grupelės nešė kitus: sužeistus ar nušautus. Kelis padėjau nunešti iki šlaito.
Šalia pastebėjau žmogų su profesionalia videokamera. Paklaustas atsakė, kad jis švedų žurnalistas. Pasakiau, kad čia šaudoma tikrais šoviniais, kad būtų atsargus ir kad yra nušautų. Jis nepatikėjo. Patraukė link bokšto. Šaudymas, sproginėjimai ir stiklų daužymas tęsėsi, bet jau bokšto viduryje. Susigriebiau, jog pasimečiau su žmona, pagalvojau, kad ji sugrįžo prie automobilio ir laukia ten. Nubėgau, bet jos nebuvo. Šalia mano automobilio riaumojo antrasis kolonos tankas, automobilio šoninis stiklas buvo išbyrėjęs, o priekinis suaižėjęs. (Matyt, nuo oro bangų, šaudant tankams.) Pirmąjį tanką buvo apstojusi didelė grupė žmonių. Nutariau grįžti prie bokšto ieškoti žmonos. Belipdamas šlaitu išgirdau žmonių, apsupusių pirmąjį tanką, riksmą. Atsisukau. Viskas buvo kaip ant delno. Tankas lėtai judėjo pirmyn į žmonių minią, žmonės, esantys prie jo, neturėjo kur trauktis, už jų stovėjo daug kitų. Tanko šonuose ir gale esantieji rėkė ir naiviai bandė sulaikyti tanką rankomis. Baisūs klyksmai.
Tankas pavažiavo kokius 5 ar 10 m į priekį, sustojo. Kad važiuodamas sutraiškė žmones, buvo aišku. Toliau bijojau žiūrėti. Nubėgau bokšto link, nes supratau, kad padėti čia nieko negaliu.
Kareiviai ir jų technika jau buvo žiedu apsupę bokštą. Kareiviai, kuriuos mačiau, šaudė į orą, kad žmonės nesiartintų. Bokšto viduje (apie vidurį iki restorano) girdėjosi automatų serijos. Mačiau kelias žmonių grupeles, nešančias nuo bokšto sužeistuosius gatvės link. Žmonos čia nebuvo. Nutariau nusileisti nuo kalno prie greitosios pagalbos mašinos gatvėje. Prasiveržiau pro minią prie greitosios pagalbos mašinos. Ant žemės gulėjo trys apdengti kūnai. Pakėliau apdangalus, pasižiūrėti, ar tarp jų nėra žmonos. Gulėjo tik vyrai. Žmonės prasiskyrė ir pamačiau sutrikusį japonų žurnalistą su kamera. Jis tik paklausė, ar tikrai šie žmonės negyvi. Ėmė filmuoti. Apsižvalgiau ir netoliese išvydau savo žmoną. Sugrįžome prie automobilio.
Nutarėme važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Šalia stovėję vaikinas ir moteris pasiprašė važiuoti kartu. Vaikino striukė buvo kraujuota. Bevažiuojant išsiaiškinome, kad nešėme tą patį nušautąjį. Vaikinas paminėjo, kad studijuoja VVU Žurnalistikos katedroje, II kurse, o moteris, mačiusi, kaip tankas traiškė žmones, dirba liaudies meno muziejuje. Tą naktį buvau apsirengęs ryškiu geltonu guminiu lietšvarkiu.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 14–17
