1991 m. sausio 11–12 d. visą laiką budėjome prie Televizijos bokšto. Trumpam ateidami sušilti, buvo taip neramu, nesinorėjo nieko daryti. Sausio 12 d. apie 23.00 val. nuėjome budėti, nusprendę būti visą naktį. Žmonių buvo labai daug, grojo “Armonikos” ansamblis, niekas nenujautė, kad bus paskutinė lemtinga naktis. Sausio 13 d. 1.45 val. pasigirdo ūžesys, visi žmonės sujudo, mes nubėgome saugoti požeminio įėjimo į bokštą. Vėliau pasigirdo šaudymas iš pabūklų. Šaudė iš visų pusių. Kadangi tunelio nieks nepuolė, mes pasikėlėme į viršų. Šaudė iš pabūklų ir automatų, girdėjosi, kaip dūžta stiklai. Kažkas šaukė gydytoją. Minia stovėjo aplink bokštą, švysčiojo prožektoriai ir vis tratėjo ir šaudė šviečiančiomis kulkomis, buvo daug dūmų ir smirdėjo dyzeliniu kuru. Iš tankų pabūklų buvo iššauta 18 kartų. Atbėgo gydytoja, sakė, kad jai kažko papurškė ir ji nieko nemato.
Staiga visa minia pradėjo trauktis nuo bokšto, ten pradėjo siautėti tankai. Mes stovėjome ir visai nebuvo baisu. Kada visi žmonės buvo išstumti iš aikštės, tankai kaip bepročiai lakstė po aikštę, mes nusileidome žemyn. Prie tvoros jau stovėjo desantininkai ir milicininkai. Vienas vaikinas norėjo užlipti ant kriaušo, tada vienas desantininkas, užsimojęs abiem rankomis, tvojo per pusiaują ir vaikinas nusirito žemyn. Greitoji jį paėmė. Po to grupelė žmonių užlipo ant kriaušo, tankai iš vienos ir kitos pusės lėkė tiesiog ant žmonių. Aš mačiau, kaip iš tanko iššoko desantininkas. Kas ten atsitiko, nesimatė. Buvo paleisti kažkokie dūmai. Atvažiavęs tankas į vidurį aikštės iš garsiakalbio pradėjo šaukti lietuvių ir rusų kalbomis: “Broliai lietuviai, valdžia perėjo į darbininkų rankas, eikite namo, jūsų laukia vaikai, seneliai ir t.t.” Mes ir žmonės nepatikėjome, pradėjo minia šaukti “ubijcy”, “fašistai”, “laisvė”, “Lietuva”. Vyrui surakino gerklę, negalėjo ištarti žodžio, aš verkiau. Žmonės nesiskirstė. Žinojome, kad vaikai taip pat prie bokšto, pradėjome jų ieškoti. Vietomis buvo kraujo klanai. Netoli nuo Žvėryno pusės matėme sutrintą sunkvežimį su smėliu, “Moskvič” furgoną ir moskvičių, kurio numeris 88–82 LI. Žmonės vaikštinėjo. Namuose žmonės užkalinėjo išbyrėjusių langų kiaurymes. Tankai iš aikštės švietė prožektoriais į langus ir balkonus. Vienas tankas nuo viaduko pusės Sudervės gatve link Žvėryno dideliu greičiu lėkė tiesiog ant greitosios ir žmonių, kurie vos spėjo pabėgti. Ant tanko sėdėjo du desantininkai, atsukę automatų vamzdžius į žmones. Iš paskos važiavo karinė automašina ir, iš kabinos iškišusi automatą, šaudė aukštyn. Po kurio laiko pralėkė mašina su kareiviais ir viskas, atrodo, nurimo. Mes sutikome vaikus sveikus ir apie 5.30 val. grįžome namo. Su nerimu klausėme Kauno radijo. 9.00 val. visa šeima nuvykome į Nepriklausomybės aikštę į mitingą ir toliau ginti Aukščiausiosios Tarybos, kur išbuvome visą dieną.
Mes įsitikinę, kad teisybė nugalės ir Lietuva bus laisva.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 56–58
