Siaubingai kriokdami tankai judėjo link Televizijos bokšto. Driokstelėjo patrankų šūviai. Girdėjosi kažkoks vyriškio balsas per garsiakalbį, bet negalima buvo suprasti, ką sako. Paleido baltas dujas, kurias vėjas nešė tiesiai ant žmonių. Jautėsi salstelėjęs naftos kvapas. Tai buvo žemai, gatvėje prie bokšto. Žmonės nebėgo, nekilo panika. Šlaitas į gatvę, kur stovėjo tankai, buvo purvinas ir slidus. Kažkas nurodė eiti prie bokšto. Aš nusileidau žemyn įsikibusi į vielinę tvorą, tik po to galima buvo laiptais pakilti prie Televizijos bokšto. Ten buvo labai daug žmonių, tvirtai apsupusių bokštą. Atrodė, kad tankai iš apačios negalės tuo šlaitu užsiropšti į viršų. Vyravo kažkoks laukimas, lyg tyla – gal jie nuvažiuos nieko nepešę! Bet ne! Tankai įsiveržė į bokšto kiemą iš Lazdynų pusės. Akimirksniu privažiavo keli tankai prie pat žmonių, apsupusių bokštą. Iš tankų išbėgo koks 10 kareivių su šalmais ant galvų, uždengtais veidais, atstatę į priekį automatus, apsikarstę įvairiais puolimo ginklais. Pirmojo ūgis galėjo būti iki 2 m (lyginant su mano ūgiu, nes bėgo pro šalį). Jie bėgo tiesiai į žmones ir tuo pačiu momentu pasigirdo labai stiprus sprogimas (ne vienas). Sprogimus lydėjo stiklų žvangėjimas, žmonių riksmai. Stiklai krito tiesiai ant žmonių galvų, kažkur iš viršaus ir iš šono. Aš susigūžiau, stiklai nubyrėjo nuo mano galvos ir nugaros (buvau su kapišonu). Pamačiau jaunuolį, apsipylusį krauju (jis buvo be kepurės). Tuoj pasigirdo šauksmas: “Gydytoją prie bokšto!” Tai perdavė iš lūpų į lupas. Manau, tai buvo pirmoji auka. Aš ėjau pieva, kur matėsi žemai stovėję tankai. Greitosios pagalbos mašina negalėjo pravažiuoti pro tankus. Sužeistąjį (gal lavoną) nešė vyrai į greitosios pagalbos mašiną. Visą laiką buvo šaudoma iš šautuvų ir dažnai drioksteldavo galingi sprogimai. Iš karinių pabūklų į viršų pasklido mėlyni, geltoni šviesos ruožai. Vieni prožektoriai švietė nuo Kosmonautų prospekto pusės, kiti – nuo Žvėryno pusės. Jie kažką “gaudė” ore apie bokštą ir toliau. Atrodė, kad priešai bando susprogdinti bokštą ir kad jis grius. Žmonės dairėsi į viršų, kad bokštas neužgriūtų ant galvos.
Nuo aukšto šlaito matėsi tankai, kurie buvo žemai, ir daug žmonių aplinkui. Kiti tankai buvo aukštai, prie pat bokšto. Vienas tankas, kuris buvo aukštai, dideliu greičiu padarė ratą pievelėje, ardamas įtižusią žemę, o žmonių buvo visur! Ypač baisu buvo žiūrėti, kaip tankas (žemai) nesustodamas važiavo tiesiai į žmones, kurie stovėjo ant asfalto ir nesitraukė. Tankas kiek pavažiuodavo atgal – metrą ar du – ir vėl pirmyn, lyg pravalydamas sau kelią tarp žmonių. Viršuje buvę vaikai – paaugliai – žviegė iš siaubo. Tankas, važiavęs ant žmonių, pasisuko į Kosmonautų prospekto pusę. Tada galėjo pravažiuoti greitosios pagalbos mašinos. Už jo stovėjęs tankas buvo su patrankos vamzdžiu ir jį nuolat sukiojo, nukreipdamas į žmones, šis tankas kartkartėmis baisiai riaumodamas leisdavo baltus dūmus, kuriuos vėjas nešė į Žvėryno pusę, tiesiai ant žmonių. Tuo metu nieko negalima buvo įžiūrėti.
Šaudymai ir sprogimai iš bokšto nenutilo. Kai pagaliau šūviai pradėjo zvimbti pro ausis, daugelis pradėjo skirstytis. Buvo 4.15 val. Ant viaduko, kur buvo daugiau žmonių, kalbėjo, kad reikia važiuoti prie AT, nes tuo pačiu metu grobiama AT. Žmonės skandavo “Lietuva, Lietuva…” O jau vėliau “Fašistai, fašistai…”
Arčiausiai prie Televizijos bokšto esantys gyvenamieji namai atrodė apgailėtinos dėžutės, virpančios nuo sprogimų ir baisaus triukšmo, “dusinamos” dūmais. Panikos nebuvo. Vienas žmogus užlipo ant patrankos vamzdžio, apžergė jį. Vamzdį pradėjo smarkiau sukioti. Iš to tanko išlindo kulkosvaidis, bet žmogų nutraukė nuo vamzdžio kiti. Visa tai sudarė tokį siaubingą vaizdą… Kvepėjo mirtimi ir krauju.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 48–51
