1991 m. sausio 13 d. įvykių Televizijos bokšto kalne liudijimas
Sūnus Mišeikis Rytis, Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto III kurso studentas, sausio 12 d. vakare, išvyko budėti prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Aš, žmona Mišeikienė Aldona ir dukra Mišeikytė Rasa, taip pat Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto III kurso studentė, ruošėmės eiti budėti prie Televizijos bokšto 3 val. nakties, nes per radiją buvo perduota informacija, kad pavojingiausias laiko tarpsnis yra 4–8 val. ryto. Žmona su dukra apsirengusios miegojo, aš žiūrėjau televizorių, kai apie 1.50 val. pro langus pradėjo važiuoti tankai (Kosmonautų prospektu). Iš karto bėgte visi nubėgome prie Televizijos bokšto. Dukra nubėgo pirma ir mes su ja pasimetėme. Nubėgę pamatėme, jog tankai sustoję prie pirmosios barikadinės užtvaros ties viaduko tiltu Sudervės gatvėje. Kadangi nuo Kosmonautų prospekto pusės buvo kelios barikadinės užtvaros, ši kryptis neatrodė labai pavojinga, nors tankai pradėjo psichologinę ataką šaudydami tuščiais šoviniais ir leisdami dūmų uždangas. Žmoną palikęs prie pagrindinio įėjimo, užlipau prie Televizijos bokšto. Apie bokštą žmonių buvo daug ir padėtis šioje vietoje atrodė rami. Todėl nuėjau prie kriaušo pažiūrėti, ką veikia sustoję tankai. Jie toliau tęsė pirotechninį spektaklį. Radęs plyšį tvoroje vėl nusileidau į Sudervės gatvę. Tuo metu pasigirdo šūksniai, kad tankai pasirodė Sudervės gatve iš priešingos pusės. Iš šios pusės buvo tik viena barikadinė užtvara iš vieno smėlio barstytuvo. Sparčiai nuėjau prie pagrindinio įėjimo ir pasakiau žmonai, jog einu prie bokšto. Vėl užlipęs į bokšto papėdės aikštę, mačiau, kaip tankai dideliu greičiu važiuoja pamiškiu aplink tvorą nuo vaikų darželio pusės. Už bokšto tankai jau buvo apsupę tvorą ir vienas iš jų vertė tvorą važiuodamas išilgai jos. Kai tankai statmenai privažiavo prie bokšto, buvau prie jo iš Lazdynų pusės, truputį arčiau Karoliniškių parko. Nors tankų šaudymas tuščiais šoviniais ir prožektorių akinimas negąsdino, iš pradžių dėmesį atitraukė kiti pirotechniniai efektai, nes armijoje nesu tarnavęs. Būtent virš galvos pasirodę ugnies kamuoliai. Praėjo kelios sekundės, iki susivokiau, jog tuščio šūvio išmesta karšto oro srovė, atsimušusi į bokšto sieną, vėl kristalizavosi kaip ugnies kamuolys. Tuo metu prieš mus pasirodė desantininkų grandinė. Tuo pat metu prie žmonių priėjo kažkoks karininkas norėdamas kažką sakyti, tačiau numojo ranka ir pasitraukė. Desantininkai pradėjo šaudyti į viršų. Kadangi nuo sienos nuobirų nebuvo, nusprendžiau, jog priešais buvę desantininkai tikriausiai šaudė tuščiais šoviniais. Gerokai dešiniau, ties Lazdynų ir Kosmonautų prospekto kampu, tuo momentu tankų ir desantininkų nebuvo. Žmonės, buvę už tvoros, per tankų padarytą tvoros išlaužą bėgo prie bokšto. Pagrindiniai įvykiai vyko labiau į kairę, maždaug Karoliniškių parko ir Lazdynų kampe. Ten buvo nukreipta didžioji dauguma prožektorių, šaudė sunkieji tankai, kurių tuščių šūvių garsas buvo tiesiog kurtinantis, taip pat buvo iš atskiro dengto sunkvežimio iššokusių desantininkų pagrindinės koncentruotos atakos kryptis. Prasilaužę pro žmonių grandinę ir išdaužę stiklus desantininkai pateko į bokšto vidų. Kaip tik ten pasigirdo pirmieji šūksniai, jog reikalingas gydytojas. Desantininkų iškirstą pralaužą tuoj pat užpildė tankai, kurie, važiuodami bokšto perimetru, stūmė žmones tolyn. Kadangi esu gana aukštas (187 cm), mačiau, jog nesant vietos kam nepavyko išlaikyti pusiausvyros, todėl griuvo ir kai kurie pateko po vikšrais. Tiesa, tokiais atvejais tankai sustodavo, leisdavo paimti sužeistuosius, o paskui tęsdavo žmonių nustūmimo operaciją. Teko pamatyti du asmenis, pakliuvusius po vikšrais. Tuo momentu atrodė, kad jie visiškai sutraiškyti, bet, kaip paaiškėjo vėliau, dėl ko žuvo bokšto gynėjai, matomai, jie yra tarp sužeistųjų. Pirmoji nustumtųjų banga iš priekio užklojo papildomomis grandinėmis nuo desantininkų tą vietą, kur stovėjau (kadangi atėjau vėliausiai, stovėjau išorinėje žmonių grandyje). Su antrąja banga nuo sienos buvau nustumtas ir aš. Tuo momentu neatrodė, jog reikia įsispyrus stovėti savo vietoje, nes pagrindinis pavojus buvo prie pat bokšto sienos stovintiems žmonėms, kurie neturėjo jokios erdvės pasitraukti nuo stumiančiojo tanko. Tuo momentu sustojęs kažkiek svarsčiau, ar reikia jungtis prie žmonių, kurie dar nebuvo nustumti, ypač dešiniau, kur, kaip minėjau, atakos pradiniu momentu nebuvo nei tankų, nei desantininkų. Tačiau pralauža jau buvo gana plati ir pagrindinės atakuojančių desantininkų pajėgos jau buvo bokšto viduje. Todėl išėjau per tvoros pralaužą ir grįžau prie pagrindinio įėjimo (pas žmoną) keliu, kuriuo tankai apsupo bokštą. Kelyje žmonių beveik nebuvo, išskyrus kampą, kur nuo Lazdynų priartėja Karoliniškių parkas (dabar ten dega žvakutės). Ten, jau patrauktas prie tvoros, gulėjo tanko partrenktas žmogus (tankai supo bokštą gana dideliu greičiu). Vieni bandė jį gaivinti, kiti nubėgo greitosios. Vėliau atvažiavusi iki šios vietos ji žmogų paėmė. Tuo momentu šis žmogus man pasirodė miręs, tačiau dėl tų pačių priežasčių, kaip ir anksčiau, matomai jis yra tarp sužeistųjų. Visą kelią praėjau lėtai, stebėdamas, kas vyksta prie paties bokšto. Pralauža buvo tiek plati, kad prie bokšto žmonių jau nebesimatė (t.y. iš Lazdynų, Karoliniškių parko kampo). Sako, kad iš Maskvos pranešė, jog kažkas šaudė iš miškelio pusės. Galiu paliudyti, jog man grįžtant į Sudervės gatvę iš miškelio niekas nešaudė ir jokio judėjimo ten nepastebėjau.
Tuo metu, kai tankai artėjo per pralaužą prie bokšto, matėsi šūvių atšvaitai iš Konarskio gatvės prie Radijo ir televizijos komiteto.
Tik grįždamas pamačiau sutraiškytus barikadinį smėlio barstytuvą ir lengvuosius automobilius toje vietoje, kur tankai pradėjo supti Televizijos bokštą ir išgirdau, jog tenai buvo tanko sutraiškytas žmogus ir dar du žmonės sužeisti. Nelaimingųjų tenai jau nebebuvo.
Žmoną teberadau prie pagrindinio įėjimo. Ji mane užsipuolė kur yra dukra. Nieko kito nebeliko, kaip vėl pakilti į aikštę prie Televizijos bokšto, nors atrodė kvaila lįsti į kulkų spiečių. O kad šis spiečius yra, įrodo vis dažnėjantys gydytojo kvietimai, taip pat iš ten besileidžiantys sukruvinti žmonės. Pagal sukruvinimo pobūdį šie žmonės atrodė sužeisti kulkomis. Kadangi jie į gydytojus nesikreipė, nusprendžiau, kad tai yra plastikinių kulkų pasekmės. Todėl manau, kad atstumiant žmones buvo naudotos tiek kovinės, tiek ir plastikinės kulkos. Užlipus į viršų, žmonės nuo bokšto buvo atstumti maždaug 7–10 metrų ir palengva stumiami toliau. Apėjau visą žmonių puslankį ieškodamas dukros. Girdėjosi automatų šūviai ir gydytojo kvietimai. Tankai savo pirotechniką tuščiais šūviais tęsė toliau. Pirmąkart būdamas prie bokšto (t.y., kai tankai valė bokšto perimetrą) jokios baimės nejaučiau, o šis buvimas prieš desantininkus reikalavo savęs padrąsinimo, tačiau dukrą reikėjo rasti. Deja, jos niekur nebuvo – nei šiame žmonių lanke, nei visoje dar neužimtoje bokšto aikštės teritorijoje. Vyko šaudymas ir sprogimai pirmuose bokšto aukštuose.
Žmona visiškai sutriko. Kartu pavaikščiojome Sudervės gatve, tikėdamiesi pamatyti dukrą ten. Žmona vis puolė prie kiekvieno atgabento sužeistojo ar žuvusiojo. Pagaliau pavyko ją įkalbėti pareiti į namus, sakant, jog man reikia validolio. Namuose nieko neradome. Palikome raščiuką, kad jei vaikai grįš, tegul lieka mūsų laukti, o mes einame vėl prie bokšto.
Per kiemelį į Televizijos bokšto aikštę užlipti jau nebegalėjome, nes žmonės jau buvo nustumti. Kažkiek žmonių dar buvo aikštės teritorijoje šalia Sudervės gatvės. Vėl pradėjome žvalgytis Sudervės gatvėje. Viršuje girdėjosi šaudymas, kartkartėmis tankų tuščias šaudymas. Vis buvo kviečiami gydytojai. Netrukus dideliu greičiu pasimatė tankų šokis išilgai tvoros palei Sudervės gatvę. Eilute sustojo patvoriu kareiviai, taip pat ir tankai – statmenai tvorai. Tankai prožektoriais vedžiojo išilgai žmonių masės pačioje Sudervės gatvėje. Tuo metu pamatėme gatve einančią dukrą. Pasirodo, ji iš karto nubėgo prie tankų, kurie buvo sustoję prie barikadinės užtvaros nuo Kosmonautų prospekto. Ten būdama net nežinojo, kas dedasi prie bokšto, ir tik pamačiusi viršuje tankų šokį susirūpino mumis ir grįžo mūsų ieškoti. Dar kiek pabuvę grįžome į namus norėdami sužinoti ką nors iš sūnaus. Sūnaus nebuvo. Jo grupės draugai taip pat pradėjo skambinti, ieškodami mūsų sūnaus, nes prie Radijo ir televizijos komiteto jie pasimetė. Jisai į namus grįžo pusę aštuonių rytą. Suprantama, tai buvo nervų tąsymas.
Sūnus papasakojo štai ką. Kadangi prie paties komiteto atrodė viskas ramu, jie keliese vaikštinėjo aplinkinėse teritorijose. Apie 2 val. nakties pamatė pro šalį važiuojančius tankus. Nubėgo iš paskos. Tankai, sustoję prieš žmones, pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais. Jie atsistojo prie pagrindinio įėjimo į komitetą. Iš visur prie pastato bėgo daugybė žmonių, jie taip pat sustojo prie pastato. Netrukus pasirodė desantininkai. Tuo metu, kaip supratau, pasirodė tankai iš kito gatvės galo, kurie beveik nesustodami, nekreipdami dėmesio į parbloškiamus žmones privažiavo prie paties pastato. Vienas iš jų užvažiavo vienu vikšru ant pagrindinio įėjimo žemutinių laiptelių, tačiau žmonės tik labiau prisiglaudė prie pastato sienų. Tada desantininkai pradėjo atakuoti žmones jėga. Sūnui nuplėšė kapišoną (jis taip ir liko neaišku kur), trenkė į sprandą automato buože, o paskui – gumine lazda. Kaip jis sako, nelabai stipriai. Iššovus šalia stovinčiam tankui, apkurto viena ausimi. Be to, kai kurie desantininkai šaudė į stovinčius iš automatų. Pasirodo, netoliese krito pora besiginančių. Sūnui kulka prašvilpė pro ausį. Suprantama, rezultatas – visi buvo atstumti nuo durų, o desantininkai įsiveržė į patį pastatą. Sako, kad tuo metu prie pastato buvo atvažiavę bent porą autobusų jedinstveninkų. Jis buvo nustumtas prie vieno jedinstveninkų būrelio ir gali paliudyti, kad tokios šiurpios atakos buvo sukrėsti ir jie. Šiaip ar taip, jis girdėjęs jų pasipiktinimą ir vietoje priimamą sprendimą atsimesti nuo “Jedinstvo”. Paskui, pasitaręs su draugu, sūnus nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Iš ten paskambinti į namus nebegalėjęs, nes šalia aikštės esantys telefonai–automatai esą neveikė.
Kadangi iki pirmadienio ausies apkurtimas praėjo, o kiti du smūgiai buvo nestiprūs (sūnus yra tarnavęs armijoje ir moka sušvelninti tokius smūgius), nors ir patartas, jis į gydytoją nesikreipė.
Ar kas nors buvo tempiami į tankus, nė vienas iš mūsų nematė. Nors nėra garantijos, kad tokioje sumaištyje kas nors tiek bokšto, tiek Radijo ir televizijos komiteto aplinkoje neliko žmonių nepaimtas. Ypač žmonės, buvę pastatų viduje. Tokiu būdu visiškai įmanoma, jog į kariškių rankas galėjo pakliūti tiek sužeisti, tiek žuvę asmenys, apie kuriuos civiliniams organams nebuvo pranešta.
Dėl žuvusio kariškio. Grįžtant iš namų ieškoti dukros, iš kiemelio išėjus į gatvę, staiga pasigirdo kalbos, esą kariškiai išmetę negyvą kariškį, kuris jau esąs pajuodęs, vadinasi, iš kažkur atvežtas jau negyvas. Iš mūsų niekas šio kariškio nematė. Tik sūnus pasakojo, kad vienas kariškis buvęs nušautas prie Radijo ir televizijos komiteto. Jis buvęs be apsauginės liemenės ir jį nušovę savi. Pagal laiko skirtumą pamanėme, kad prie bokšto pamestas kariškis – tai tas pats, kuris buvo nušautas prie komiteto.
Nemiegoję 9 val. jau buvome prie Aukščiausiosios Tarybos, iš kur tik sulaukę Gorbačiovo atstovų grįžome į namus.
Užmigti niekaip negalėjome, nes akyse visą laiką stovėjo tankų pirotechnika, sužeistieji ir žuvusieji, ir ypač atrodę lyg netikri, lyg paimti iš kažkokio fantastinio kūrinio žali kareivėliai, panašūs į žalias varles, ir žali tankai.
Šią tragediją lėmė daug priežasčių, kurios šiuo metu įvairiais požiūriais yra analizuojamos. Tačiau nepastebėjau, jog būtų analizuojamas vienas gana akivaizdus faktas. Manau, jį supratę galėtume labiau apibrėžti, įsivaizduoti, kas bus toliau. Šis faktas neišplaukia iš mūsų šalies vidaus, jis yra sukurtas išorės. Man atrodo, kad kaip tik jame slepiasi tos realiai kovojančios viena su kita išorinės jėgos. Nelabai atrodo, kad tai yra centro ir respublikų kova. Labiau įtikima, nors ir turbūt ne visai taip, kad tai konservatyvių ir demokratinių jėgų kovos pasireiškimas. Šį faktą norėčiau pagrįsti taip:
Kaip prisimenu, šarvuočių kolona pastovėjo kelias valandas prie Televizijos bokšto, atrodo, sausio 10 d. Tada jokių žmonių apie bokštą nebuvo, ir jis galėjo būti paimtas paprastai, lygiai kaip ir Radijo ir televizijos komitetas, Spaudos rūmai ir kt. Vadinasi, iš pradžių demonstratyviai buvo atkreipiamas dėmesys, jog kariškiai ruošiasi kažką daryti. Ypač gyventojus įaudrino Spaudos rūmų užėmimas. Net ir tuo metu Spaudos rūmai galėjo būti užimti nieko nesužeidžiant. Atrodo, jog šaudymai, ypač sužeidimai, buvo specialiai padaryti. Suprantama, jog tai sujaudino visą visuomenę imtis pagrindinių pastatų apsaugos. Šį pasiryžimą vis stiprino kartais atliekami demonstratyvūs karinės technikos reidai palei šiuos pastatus. Atrodo, specialiai buvo sudaromos sąlygos, kad į Vilnių patektų kuo daugiau užsienio žurnalistų ir korespondentų. Tiesa, Vilniaus geležinkelis ir aerouostas buvo blokuoti, tačiau visi kiti keliai maksimaliai atviri. Tokiu būdu naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją Vilniuje buvo beveik visų pagrindinių užsienių informacijos agentūrų atstovai. Pati ataka tiek prie komiteto, tiek prie Televizijos bokšto, esant pradinei jos fazei, turėjo atokvėpį – tuo metu buvo šaudoma iš tankų tuščiais šoviniais, leidžiamos dūmų uždangos ir t.t. Ši pradinė fazė buvo pakankamai ilga, kad subėgtų aplinkiniai gyventojai, taip pat suvažiuotų minėti korespondentai. Ir tik po to, taip pat su nemažu pirotechniniu spektakliu, abiejose objektuose prasidėjo pagrindinės atakos. Atrodo, lyg specialiai surežisuota, kad maksimaliai viskas būtų dokumentuota, pasirūpinant maksimaliu liudytojų skaičiumi. Tuo pat metu buvo sustabdyti kariškių judėjimai Kauno televizijos ir radijo link, nors visi žinojo, kad per Kauno televizijos palydovinį ryšį visa informacija be trukdymų yra perduodama į visą pasaulį. Pagaliau tai pranešė ir pati Kauno televizija. Vadinasi, kažkas ne iš Lietuvos, bet iš kitur ir dargi labai galingas padarė viską, kad įvykiai Lietuvoje būtų maksimaliai dokumentuoti ir paskleisti pasaulyje.
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 21–34
