Atsitikimas prie Televizijos bokšto sausio 13 d. naktį
1991 m. sausio 12 d., kaip ir ankstesnes dienas, grįžęs iš darbo 20 val. pažiūrėjau iš Maskvos žinias “Laikas”, o vėliau ir 21 val. Lietuvos televizijos žinias. Dar kurį laiką pabuvęs, pažiūrėjau per televiziją filmą ir apie 23 val. nuėjau gulti.
Pamiegojęs kurį laiką ir pažadintas – staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė vieną antrą kartą. Pašokęs iš miego, aš iš karto nesusigaudžiau kas darosi, atsisėdęs lovoje pamačiau, kaip blykstelėjo šviesa danguje, pagalvojau, kad tai griaustinis griaudžia, nes dabar būna tokių atvejų, kad žiemą ir vasarą perkūnas trankosi. Bet kaip trenkė dar kartą, net langų stiklai sudrebėjo. Pašokęs iš lovos pribėgau prie lango ir pamačiau, kaip žmonės bėga į tą pusę, kur Televizijos bokštas. Bėgdami visi šaukia visokiais balsais – žmonės, skubėkim greičiau prie Televizijos bokšto, nes jau raudonas teroras ima Televizijos bokštą.
Ir girdėjau, kaip bėgdami rusų tautybės žmonės keikėsi ir šaukė: “Liudi, bežim spasat telebašniu, prokliatyj krasnyj teror napal”. Staigiai apsirengęs, bėgdamas pažiūrėjau į laikrodį, buvo 2 val. nakties. Nubėgau ir aš prie Televizijos bokšto. Žmonių buvo jau daugybė, vis dar bėgo ir šaukė, kad greičiau gelbėtume.
Pribėgęs pamačiau, kaip viena po kitos greitosios medicinos pagalbos mašinos vežė sužeistuosius į ligoninę. Mūsų didelė grupė žmonių puolėm prie Televizijos bokšto, o kaip žinote, Televizijos bokštas buvo aptvertas aukšta metalinio tinklo tvora. Kadangi tvora buvo aukšta, tai vieni lipo per viršų tvoros, o mes, išlaužę tvoros stulpus, puolėm prie pat bokšto, bet jau buvo per vėlu. Tankai iš Lazdynų pusės išvertė tvorą greičiau ir apsupo bokštą.
Stovėjo maždaug vienas nuo kito per 5–7 metrus, o kareiviai su ginklais stovėjo prie pat bokšto maždaug vienas nuo kito per 2–3 metrus, vis dairėsi, o kai kurie ir šaudė. Mes buvom priėję prie bokšto ir tankų per kokius 7 metrus. Kada susirinko didelė grupė žmonių prie tankų ir kareivių, tada jie išsigandę pradėjo dar daugiau šaudyti, iš tankų šaudė su tokiu garsu, kad arti stovėję vos neapkurtom. Kada mes, didelė minia žmonių, susirinkę pradėjom šaukti, rėkti: “Lauk, okupantai iš bokšto”, nes jau nebeliko ką daryti, nes buvom bejėgiai, tada kareiviai pradėjo spardyti ir šautuvų buožėmis daužyti bokšto apatinių langų stiklus. O kiti kareiviai tuo momentu pradėjo šaudyti į žmones ir į viršų gąsdindami visą minią. Kaip staiga stovėjęs šalia manęs gal per metrą žmogus pajautė, kad bėga iš piršto kraujas. Kada tankas prožektoriumi apšvietė jį, jis iškėlęs ranką pamatė, kad ranka kruvina ir galo piršto nebėra, nes smarkiai bėgo kraujas. Tada mes supratom, kad jie šaudo tikrais šoviniais ir nė kiek nesigaili, kad nušaus arba sužeis. Ir toliau girdėjosi žmonių riksmas. Tamsumoje nebuvo galima nieko matyti. Tik kai tankai apšviesdavo prožektoriais žmones ir aplinką, tada ir buvo galima matyti, kas kitur darosi.
Man bestovint su minia žmonių matėm, kaip vienas iš tanko raketa šovė dar į vieną langą, išmušė stiklą, raketa užsidegė viduje, bet kiti pribėgę kareiviai ją užgesino, nes viduje bokšto buvo tik kareiviai, žmonių gelbėtojų jau nesimatė. Taip bestovint ir stebint barbarų įsiveržimą mačiau, kaip nukabino kareivis lietuvišką vėliavą ir numetė. Matėsi, kaip laiptais lipdami viršun į kitus bokšto aukštus daužė langus, girdėjosi, kaip laužė duris ir kas pakliuvo po jų kojomis viską spardė. Mums ten reikalaujant, kad išeitų iš Televizijos bokšto rusiški okupantai, tuo momentu sutikau Latvijos žurnalistą, kuris filmavo visus įvykius ir Lietuvos tragediją. Aš jam patariau ir nuvedžiau parodyti tik ką tankų sutraiškytų automašinų, kurios buvo užtvėrusios kelią, kad neprivažiuotų prie bokšto. Buvo vienas smėlio barstytuvas visiškai sutrintas, vienas “Moskvič” su valstybiniais numeriais ir vienas nuosavas lengvasis automobilis, o kitų “Žigulių” bagažinė buvo smarkiai sumalta, sulaužyta. Visa tai yra nuotraukose užfiksuota ir kaip įrodymas pridedama. O kai prisirinko dar daugiau žmonių prie bokšto, tada rusų kareiviai visiškai išsigando ir paleido tankus į minią, kurie visu greičiu važinėjo ir traiškė viską, kas papuolė po vikšrais, taip pat ir beginklius žmones. Po minią galėjo važinėti ne mažiau kaip keturi tankai. Tiksliai tamsy ir per didelę žmonių minią numačiau. Tankai tolei važinėjo, kol išvijo visus žmones iš buvusios Televizijos bokšto aikštelės. O mes bejėgiai bėgom, kad nepapultume po tankų vikšrais. Nes vis tiek matėm, kad neišgelbėjom Televizijos bokšto, nes jau sovietų grobikai viešpatauja.
Nakties sutemoje, kai tankais žmones išvaikė, nuvarė nuo aikštės. Bejėgiai žmonės pradėjo skirstytis namo. O aš, paėjęs link Karoliniškių, į tą pusę, kur viadukas kerta Kosmonautų prospektą, kur eina pagrindinė gatvė į Televizijos bokštą, mačiau, kaip didelė žmonių grupė riksmu, šauksmu ir kumščiais grasino tanko ekipažui, o tas, apimtas siaubo, visokiais būdais prožektoriumi ir sukiodamasis tanko pabūklu šaudė apkurtindamas žmones, aišku, šaudė tuščiais sviediniais, patronais.
Kada žmonių minia prasiskirstė, pamačiau dar vieną automašiną “Latvija” išdaužytais langais ir įlenktu stogu. Tai buvo dar viena naktinė sovietų auka. Vienu žodžiu, po tų klaikių grumtynių su tankais ir ginkluotais iki dantų sovietų kareiviais pasidarė baugu ir nejauku. Kai pralaimėjom dvikovą prieš šarvuotus tankus, pradėjom skirstytis į namus.
Taip mums beeinant į namus Kosmonautų prospektu pasivijo keletas šarvuočių tankų ir automašinų, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, važiavo atakuoti ir užimti Aukščiausiosios Tarybos. Kadangi Aukščiausiąją Tarybą buvo apsupę ir gynė šimtai tūkstančių žmonių, jie negalėjo arti prie pastato privažiuoti. O tiltas per Nerį buvo užstatytas, užtvertas sunkiasvore technika. Tai jie, pastovėję priešingame Neries upės krante, pašaudė iš tuščių patronų (pagąsdino). Nieko daugiau nelaimėję nuvažiavo į Šiaurės miestelį, į savo karišką dalinį, kuris yra Putnos gatvėje.
Ryte šviesoj nuėjau su sūnum pažiūrėti, kaip atrodo Televizijos bokštas ir visa aplinka. Matėsi didžiulės stiklų krūvos, sulaužytų baldų. Tankų vikšrais išarti didžiuliai grioviai buvusioje Televizijos bokšto aikštelėje. O ten buvęs pasodintas medelių parkas visas beveik išlaužytas ir sutryptas. O buvusių tvorų kuolai, mažai kuris buvo sveikas, stovėjo dar su pritvirtintais tvoros likučiais.
Aplinkui buvo vien tik tankai ir kareiviai. Keletas iš jų stovėjo prie pat tvoros ir laikė atremtus į juos sulaužytos tvoros rėmus su tinklu vietoj kuolų, kad žmonės nebeitų į aikštės vidų. Taip stovėjo vėl aptvėrę visą aikštę.
Nuo Lazdynų pusės, Televizijos bokšto aikštelėje, po eglaitėmis, dar likusiomis nesutraiškytomis tankų vikšrų, keletas kareivių buvo pasidarę palapinę iš kažkokių skudurų, susikūrę laužą iš visokių rąstigalių, sulaužytų baldų, ant dar sveikų kėdžių sėdėjo ir stebėjo aplink aikštelę einančias žmonių kolonas.
Taip rytą apėjome Televizijos bokštą su tankais aptverta visa aikšte ir buvusiu pasodintu medelių parku. Baisiai atrodė po naktinio teroro antplūdžio. Matėsi vien tik grioviai ir sulaužytų medelių liekanos. Priėjęs prie pagrindinio įėjimo į bokšto pastatą, sutikau iš Prancūzijos žurnalistus ir operatorius, kurie filmavo su peršauta, nors ir sutvarstyta, bet kruvina kairės rankos plaštaka, tai liudija nuotrauka. Žmogus buvo radęs tuščių patronų ir dar vieną pilną kovinį patroną.
Kaip tikrą faktą pridedu ir keletą nuotraukų, nors ir prastokos kokybės, bet galbūt pravers – įterpsite kur nors į tekstą kaip aiškų įrodymą.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 29–40
