Greitosios pagalbos gydytojos Delfinos Mickienės parodymai
Š.m. sausio 12 d. vakarą buvau pasiųsta budėti prie Televizijos bokšto – pakeisti iki tol ten budėjusią brigadą. Net apsidžiaugiau: buvau labai nuvargusi, peršalusi ir tikėjausi pailsėti. Paprastai tokie budėjimai būna labai ramūs: kreipiasi dėl galvos skausmo ir kitų menkniekių. Taip ir šį kartą: vienas vaikinas net paprašė amoniako kelnių dėmei išvalyti, kažkas pasiūlė kavos ir t.t. Jaunimas dainavo prie laužo, veikė grilio baras, kažkur skambėjo muzika.
Po to, kai nuaidėjo patrankų šūviai, aš apstulbau. Nesu bailė, bet tą porą minučių nebūčiau galėjusi pajudėti iš vietos. O žmonės skandavo: “Lietuva”, vaikščiojo.
Vos praėjus tankams nuo Sudervės tilto pusės pasigirdo šūksmai: “Žmogus po tanku”. Mes iš karto su mašina pasukom ton pusėn, už 20–30 m pamatėm nešamą sužeistą žmogų. Į mašiną įkėlėm jį jau apimtą agonijos. Jam buvo smarkiai sužalota (beveik nutraukta) koja (atrodo, kairioji) blauzdos srityje, mėlynė pilvo srityje (įtariau kepenų trūkimą), žaizdos galvoj. Bandėm jam padėti, bet tai buvo neįmanoma. Kažkoks jaunuolis, įšokęs į mūsų mašiną, susijaudinęs aiškino: “Suprantate, šis žmogus (t.y., kaip vėliau sužinojau, A.Kavoliukas) stovėjo ant smėlio mašinos, užtvėrusios kelią link bokšto, o tankui pajudėjus pakliuvo po jo vikšrais”. Tai galbūt svarbiausias dalykas, dėl kurio aš rašau šias eilutes.
Pagalbą teikdami mes buvome nuvilkę nuo A.Kavoliuko striukę, ji liko mašinoj ir iškėlus jo lavoną. Mums nešė kitą sužeistąjį, jam dar galėjom padėti – Kauno technologijos universiteto studentą Gradauską su peršautom abiem kojomis, o per priekines duris be paliovos kreipėsi pagalbos lengviau sužeisti: su muštomis galvos žaizdomis (nuo kažkokių strypų, kuriais juos mušė kareiviai), dėl gausybinių stiklo skeveldrų veide, akustinių traumų. Visiems šiems ligoniams, suteikus minimalią pagalbą, patariau kreiptis tiesiogiai į I ir II ligoninių priėmimo skyrius. Tuo metu į įvykio vietą jau buvo atvykę kone visos mūsų GMP mašinos ir mes nuvežėme sužeistąjį Gradauską į Respublikinę klinikinę ligoninę. Grįžę prie bokšto, sustojome kone viduryj gatvės: aplink buvo daug žmonių, šone – daug GMP mašinų. Išlipusi paklausiau kolegų apie padėtį – buvo ramu, ir aš vėl atsisėdau į savo mašiną, nes po viso to košmaro vos galėjau pastovėti. Ir staiga matau – per kokius 50 m priekyje tiesiai į mus juda tankas. Vėl suakmenėjau vietoje. Nežinau, ar jis būtų važiavęs ant kryžiais paženklintos mūsų mašinos, tačiau į kabiną įšokęs mūsų vairuotojas sugebėjo staigiai įvažiuoti į kažkokį šlaitą ir tankas, prašliaužęs pro šalį, nurėpliojo link bokšto.
Po to mus pasiuntė budėti į Nepriklausomybės aikštę. Čia atnešė ligonį, ištiktą ūmios psichozės, jį nuvežėm į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, užvažiavom į morgą, kur teko atpažinti A.Kavoliuką – ten palikom jo striukę su pasu. Įsitikinau, kad tarp nukautųjų nėra mano sūnaus. Budėjimas baigėsi palyginti ramiai.
Pamačius laikraštyje nuotrauką (“Žmogus po tanku”), man kilo mintis, kad tai A.Kavoliukas. Bet į šį klausimą turėtų atsakyti teismo med. ekspertai. Tačiau kategoriškai prieštarauju, kad A.Kavoliukas buvo nušautas, kaip skelbė “Respublika” ir gerb. Z.Vaišvila.
1991 m. sausio 2 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 22–23
