Š.m. sausio 13-osios naktį per televizorių nuskambėjus Bučelytės telefoniniam pokalbiui su Kaušpėdu apie Televizijos bokštą, kad agresija šiek tiek atslūgo, aš su vyru sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie Televizijos bokšto.
Pasistatę mašiną kieme, netoli Lazdynų restorano, kiek paėjėję pradėjome kopti į kalną. Kopdami pušelėmis apaugusiu kalnu matėme šviesos srautą ir girdėjome tankų gausmą. Priešais sutikome keletą išsigandusių moterų, drebančiu balsu jos perspėjo: “Neikite, čia važiuoja tankai”.
Nepaisydami jų perspėjimo skubėjome toliau. Baigdami užkopti tarp puselių pamatėme tankus, kurie, pralaužę tvorą, įvažiavo į Televizijos bokšto teritoriją. Iš pradžių jie pravažiavo patvoriu. Mes į teritoriją patekome paskui paskutinį tanką. Vyras mane sulaikė ir neleido bėgti prie bokšto sienos, nes toje vietoje jau stovėjo tankas. Nežinia, iš kur atvažiavo, bet šalia tanko buvo sunkvežimis su desantininkais. Buvo mestas sprogstamasis ginklas netoli žmonių, kuris sukėlė triukšmą ir apšvietė prie bokšto gal keturiomis eilėmis stovinčius rankomis susikibusius žmones. Tuo pat metu tankas šovė į viršų. Po šių šūvių pamačiau, kaip tarp tanko ir žmonių ant žemės gulėjo žmogus be jokių gyvybės požymių. Jį žmonės ištempė ir nunešė. Žmonių neišgąsdino šūviai, jie stovėjo kaip ir stovėję prie sienos. Tuomet tankas nuleido vamzdį virš žmonių galvų ir keletą kartų šovė į langus, o desantininkai šaudė iš automatų, prasiveržę prie langų daužė juos buožėmis.
Po šių šūvių dalis žmonių pradėjo bėgti prie tvoros, toje vietoje, kur šaudė, liko tik keletas, o kiti sustojo lyg trikampiu. Desantininkai šaudė ir mušė žmones, tankai triuškino langus, švilpė kulkos. Žmonės kiek pasitraukė, bet vis tiek stovėjo. Tuomet tankas apsisuko ir pradėjo važiuoti į žmonių minią.
Žmonės bėgo tvoros link, lipo per ją, krito atgal, kiti toliau traukėsi į centrinio įėjimo pusę.
Buvo daug sužeistų, todėl bėgau ieškoti greitosios, nes nukentėjusiuosius nešė vaikinai. Kalno apačioje stovėjo greitoji, bet ji jau buvo pilna sužeistųjų, todėl nukentėjusiuosius sodino į nuosavas mašinas ir vežė į ligoninę.
Apačioje kalno ant kryžkelės, prie autobuso stovėjo vienas tankas, kurio bauginimo nebijojo žmonės ir skanduodami “Lietuva” neleido pravažiuoti tankui.
Prie tilto stovėjo dar vienas tankas, o už jo du šarvuočiai. Šis tankas kartkartėmis paleisdavo dūmus, sukinėjo vamzdį virš žmonių galvų, bet žmonės nesiskirstė, o tik skandavo “Lietuva” arba “Fašistai”.
Tuo metu Televizijos bokšto teritorijoje važinėjo tankai, bėgiojo desantininkai, vaikė žmones, šaudė į Televizijos bokštą vis dažniau nukreipdami savo vamzdžius į bokšte nušviestus langus, švilpė kulkos, į viršų švietė prožektoriai, jų šviesos sriautas apšviesdavo bokštą.
Iš teritorijos vis daugiau vedė ir nešė sužeistųjų. Matėsi, kaip teritorijoje tankų vejami blaškėsi žmonės, byrėjo nuo šūvių langai, bėgdami žmonės griuvo, stojosi ir vėl bėgdavo. Iš visų pusių buvo girdėti tie patys šūksniai: “Greitąją”.
Pamatę, kad bokštą jau užėmė, greitai skubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos. Iš miškelio ir per langus į kareivius jokių šūvių nebuvo. Dieną nuvažiavę prie bokšto pamatėme, kad jau tvora visa išlaužyta, išskyrus į gatvės pusę.
Apėję palei tvorą matėme, kaip išlaužyta tvora paremta tankų vamzdžiais arba šiaip kuo nors. Teritorijoje stovėjo tankai, o prie jų – po keturis desantininkus. Jie su šypsena žiūrėjo į žmones, tik keturis mačiau nusisukusius, kuriems buvo gėda žiūrėti į žmones.
Paklausus iš vieno ketvertuko, kas juos tokius pagimdė, vienas atlenkė automato vamzdį ir demonstratyviai pradėjo dėti šovinius, nenuleisdamas akių nuo praeinančių mūsų.
Kiek paėjėję matėme, kaip karininkas iš bokšto išsinešė televizorių ir nusinešė į namelį, kuris yra teritorijoje. Kaip nešėsi televizorių, matė V.Petrauskienė ir V.Medinis.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 13–15
