Sausio 12 dieną 23 valandą nuėjome prie Televizijos bokšto. Buvo labai daug žmonių. Visi šoko, dainavo. Neilgai pabuvusios grįžome į namus.
Apie antrą valandą išgirdome baisiausią tankų gaudesį ir šaudymą bei mašinų sirenas. Išbėgusios, tankus pamatėme ant tilto. Jie stovėjo dūmuose ir vis šaudė. Žmonės, mašinomis užtvėrę kelią, skandavo “gėda”, “Lietuva”. Prie pagrindinio įėjimo žmonės elgėsi gana ramiai. Kai pasakė, kad tankai atvažiuoja iš kitos pusės, nubėgome prie bokšto. Girdėjosi paskutiniai kraupūs televizijos diktorės žodžiai.
Prie bokšto žmonės jau stovėjo susikabinę rankomis gal penkiomis eilėmis. Mes atsistojome prie pagrindinio įėjimo, dešinėje pusėje. Tankai mus apsupo. Toliau viskas vyko vienu metu ir labai greitai: tankai šaudė, leido dūmus, kareiviai šaudė į langus, stiklai byrėjo ant galvų, kažkas sprogo prie durų. Atsisukusios pamatėme desantininkus jau viduje. Pagriebę gumines žarnas, pradėjo į mus pilti šaltą vandenį. Iš kitos pusės vis šaudė tankai ir leido dūmus. Išlipę iš tanko kareiviai kraupiais veidais tarėsi, kur čia dar pašaudžius. Tankai žmones pradėjo vyti nuo bokšto žemyn, kai nusileidome nuo kalno matėme, kaip greitosios pagalbos išvežė sužeistuosius, vyrai nešiojo žuvusiuosius. Dingo Lietuvos vėliava. Pasigirdo rusiškas kreipimasis, kad žmonės skirstytųsi. Vėliau lietuviškas “Broliai lietuviai...” Žmonės šaukė “fašistai”, “okupantai”, “Lietuva”. Leidžiamos raketos davė ženklą, kad bokštas užimtas.
Prasidėjo tankų “pasivažinėjimas”. Visus nuvaikė nuo kalno ir ant krašto sustojo kareiviai ir karininkai su automatais. Ant tilto stovėjęs tankas privažiuodavo žmonių minią, į ją šaudė ir leido dūmus.
1991 m. sausio 14 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 47–48
