1991 m. sausio 12 d. nuėjau su bendradarbiu prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato, esančio Konarskio gatvėje, Nr. 49. Ėjau ten padėti apginti radiją ir televiziją nuo desantininkų. Prie Komiteto centrinio ir šoninio įėjimų, o taip pat gatvėje, buvo daug žmonių su vėliavomis, vienu kitu plakatu. Buvo studentų. Jie dainavo etnografines dainas, šoko, ant šaligatvio degė laužas, prie jo žmonės šildėsi. Prie šio laužo dabar šildosi desantininkai. Prie šoninio įėjimo, kur budėjo policija, ant pakylos stovėjo televizorius, kurį stebėjo susirinkusieji. Liaudis dainavo, šoko. Pastatas buvo apjuostas nuo gatvės pusės sustatytais vienas prie kito autobusais iš Vilkaviškio, Alytaus, Kėdainių, Petrašiūnų ir kt. Gatvėje buvo daug lengvųjų automobilių. 13 d. 1.40 val. atvyko “Armonikos” ansamblis. Žiūrėjome koncertą, kartu dainavome. Išvykus ansambliui, 2 val. pasigirdo tankų ūžesys. 2.15 val. nuo Žemaitės gatvės pusės pasirodė greitosios pagalbos automobilis, už jo didelis be langų autobusas, šarvuočiai, mašinos su desantininkais, du sunkieji tankai.
Visa liaudis priešais autobusus susikabinome rankomis ir skandavome “Lietuva”, mosavome tautinėmis vėliavomis. Užblokavę Konarskio gatvę iš abiejų pusių, iš mašinų staiga iššoko desantininkai. Išsirikiavo puslankiu ir ėmė šaudyti virš mūsų galvų, vis artėdami prie mūsų. Vėliau karininkas mostelėjo ranka ir desantininkai puolė su automatais prie minios žmonių. Mano bendradarbiui smogė su buože per galvą ir jis susmuko ant šaligatvio. Mane parbloškė smogdami per petį (dabar turiu didžiausią mėlynę). Atsikėlęs šalia savęs pamačiau sukniubusį ant šaligatvio kokių 55–60 metų vyriškį. Jis laikėsi už pilvo apačios, iš jo po mano kojomis bėgo kraujas. Vyriškis nedejavo, nešaukė pagalbos. Čia kaip mat jį pačiupo už parankių du žmonės ir nutempė greitosios pagalbos ar dengto autobuso link. O greitųjų jau buvo trys mašinos. Iš dengto didelio autobuso per garsiakalbį lietuviškai ragino nesipriešinti, kažką burnojo apie Vyriausybę, Parlamentą.
Desantininkai talžė buožėmis autobusų langus, kuriuose buvo pasislėpė išsigandę žmonės. Žmonės išmušinėjo kojomis langus ir, susižeidę stiklais veidus, bandė iš jų išlipti, kiti šaukėsi iškeliami per langus. Staiga stambus ir aukštas 45–50 metų amžiaus šviesiai apsirengęs vyriškis pasvirduliavo ir aukštielninkas griuvo į degantį laužą. Gulėdamas ant laužo jis nei judėjo, nei dejavo. Pamaniau, kad padarė tai protestuodamas prieš smurtą, tačiau jis tikriausiai buvo pašautas ir krito į laužą be sąmonės. Ir vėl žaibiškai pribėgę vyriškiai ištraukė jį iš laužo ir nugabeno, nepastebėjau kur. Visa tai vyko labai greitai šaudant iš visų pusių, mėtant “plastmasines” bombas, pasklidus ašarinėms dujoms. Desantininkai, puolę prie pastato įėjimo, išvaikė žmones, o karininkai koviniais šoviniais be perstojo šaudė į Komiteto pastato sienas, virš langų.
Vienas suįžūlėjęs desantininkas, užsiropštęs ant autobuso iš Alytaus, automatu sulaužė ir numetė žemėn didelę trispalvę su kutais. Prasidarė 3-čiasis pastato aukšto langas ir pasigirdo moteriškas balsas: “Nepasiduosime”. Išsiblaškę ir išsigandę žmonės puolė į kitą gatvės pusę, prie gyvenamųjų namų. Tuomet iššovė sunkusis tankas. Iš visų namų pasipylė stiklai, kai kur rėmai krito ant žmonių. Staiga pamačiau: du vyriškiai ant neštuvų nešė jauną vyriškį (matyt studentą) nuogu pilvu.
Galingu šūviu buvo numušti du šviesos prožektoriai, dingo šviesa pastate. Iš kiekvieno pastato lango matėsi po desantininką. Aš su bendradarbiu patraukėme Žemaitės gatvės link. Tankas, staiga apsisukęs Konarskio ir Žemaitės gatvių sankryžoje, šovė į gyvenamojo namo pusę. Pabiro langų stiklai iš kitos gyvenamojo namo pusės. Čia pat prie namo ant suolelio sėdėdama prašėsi pagalbos pagyvenusi moteris. Jai padėjo pribėgusios dvi moterys. Apkurtintas, sumuštu pečiu apie 3 val. grįžau namo. Einant Basanavičiaus gatve, ties sankryža prie Rusų dramos teatro, stovėjo ginkluoti desantininkai, neleidžiantys važiuoti automobiliais Konarskio gatvės link.
Už savo parodymus atsakau ir niekada, jokiomis aplinkybėmis jų nepakeisiu.
Net vokiečių veiksmai, atsitraukiant iš Lietuvos 1945 metais, nublanksta prieš tai, ką mačiau ir patyriau Konarskio gatvėje.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 33–37
