Š. m. sausio 13 d. ankstų rytą, t.y. 2 val. 20 min., per radijo tašką išgirdome signalą “tankai” ir mes: du vyrai ir dvi moterys sėdome į automašiną, važiavome prie Radijo ir televizijos komiteto, nes vienas iš draugų yra televizijos darbuotojas. Pastatėme mašiną ir puolėme prie Radijo komiteto durų. TV darbuotojas (šiuo metu Leningrade) nubėgo į darbą, įlipo pro langą, o vėliau kariškių buvo išvarytas iš ten. Jo brolis nubėgo į šaudymo vietą. Mes su drauge buvome atokiau, nes mus sustabdė du užsienio žurnalistai, prašę išversti į anglų kalbą kas vyksta. Čia pat atvedė kraujuotu veidu ir suplėšytais drabužiais vaikiną į greitosios pagalbos mašiną. Ir tuoj pat atvažiavo papildomai 3 ar 4 tankai ar tanketės. Greitosios pagalbos mašina staigiai pavažiavo atbula prie kelio krašto. O tankas čia pat pradėjo sukti vamzdžiu ir iššovė. Mes visi pritūpėm ir užsidengėm ausis (vėliau ausis pasitikrinau ir sužinojau, kad yra nedidelis pakenkimas, kurį reikia gydyti). Nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato girdėjosi žmonių aimanos ir klyksmas, langų stiklų barškėjimas. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, iššovė gal 5 ar 6 kartus. Vieną kartą vamzdį nutaikė į gyvenamuosius namus ir iššovė. Pabiro stiklai, pasigirdo vaikų verksmas. Į minią mėtė sprogstamuosius paketus ir dūmines “tabletes”. Po kiekvieno tokio sovietų armijos poelgio minia skandavo: “Lie-tu-va!” Vaikinai su vėliavomis prieidavo prie tanko ir stovėdami prieš jį drąsiai šaukė “streliai”. Mano draugas matė vaikiną, kuriam buvo nutraukta plaštaka. Vėliau iš kiemo išvažiavo televizijos autobusas ir, pravažiavęs pro tankus, nuvažiavo tolyn dar kartą stabtelėdamas, bet tankas jo nesivijo. Buvo daug Lietuvos Respublikos policininkų. Jie prašė žmones skirstytis, nes jei jie išvyktų iš čia, sovietų armija imtų šaudyti į mus. Ten išbuvome tris valandas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 22–24
