Po to, kai nuaidėjo duslūs patrankų šūviai ir automatų serijos prie Spaudos rūmų, supratau, kad mano Tėvynę užpuolė piktas ir žiaurus priešas. Ir nuo tada pradėjau būdėti prie Televizijos bokšto. Šeštadienio vakarą supratau, kad ruošiamasi puolimui, nes prie bokšto kelis kartus buvo atvažiavę kariški lengvieji GAZ. Ir štai artėjo lemtingos valandos. Žmonės tą vakarą dainavo mūsų tautines dainas, jaunimas kūreno laužus, dainavo, o vienas, didelis vyresnio amžiaus žmonių būrys giedojo giesmes. Karščiausiai ir jausmingiausiai visi giedojome “Marija, Marija!” Ir štai pasigirdo per garsiakalbį pranešimas, kad važiuoja tankai, kad jau atakuoja Radijo ir televizijos komitetą. Sulaikę kvėpavimą klausėmės Eglės Bučelytės komentarų. Ir štai pasigirdo diktorės nutrūkęs komentaras “jau…” Ir visi supratome, kad ir mums atėjo lemtingos valandos. Pasiūlėme, kas labiau bijo ar jaučiasi blogiau, pasilikti apačioje, o jaunesni ir turintys daugiau ryžto – tegu eina prie bokšto. Aš pajaučiau, kad turiu eiti ten, prie bokšto. Stovėjau į šiaurės vakarų pusę nuo įėjimo į bokštą, t.y. Laisvės prospekto ir Sudervės gatvių sankryžos gatvių pusėje.
Jie sustojo Laisvės prospekto ir Sudervės gatvių sankryžoje, Televizijos bokšto kalvos papėdėje ir pradėjo šaudyti iš patrankų bei mėtyti kažkokius degančius paketus, iš kurių kilo baisūs dūmų kamuoliai. Mes, naivuoliai, stovėjome tuščiomis, plikomis rankomis, keliomis eilėmis apie bokštą, susiglaudę petys į petį, susiėmę už rankų, manydami, kad jie – žmonės, neišdrįs mūsų beginklių traiškyti šarvuočių vikšrais. Deja – labai klydome.
Nuo miškelio, iš Lazdynų pusės, pasirodė ilgi, siauri ir stiprūs tankų prožektoriai. Mes tylėjom susiglaudę ir susikaupę. Staiga pasirodė visai arti mūsų tankai ir desantininkų voros. Mūsų ginklas buvo tik begalinis Laisvės troškimas ir beribė meilė Tėvynei Lietuvai. Ir tada iš visų keliatūkstantinės minios širdžių ėmė veržtis galingi žodžiai “Lietuva, Lietuva, Lietuva…” Bet tai nesulaikė žudikų. Jie, matyt, buvo profesionalai. Staiga pradėjo šaudyti tankai ir tarp mūsų nukrito kažkoks baisiai rūkstantis paketas, žmonės prasiskyrė ir tankas visai šalia manęs pasuko prie bokšto. Bet mes nebėgom. Tada desantininkai iš automatų ėmė šaudyti į bokštą, elektros lemputes, biro stiklas. Vėl pradėjo šaudyti patrankos. Pastebėjau, kad virš galvos, kone pastogėje, atsirado didelė juoda dėmė, matyt, išmušė sviedinys. Mes drąsinome vienas kitą, ragindami išsižioti, kad netrūktų ausų būgneliai. Mes netikėjom mirtimi, mes netikėjom, kad jie šaudys į žmones.
Staiga antrame aukšte pasigirdo baisus bildesys ir daužomo stiklo skambėjimas. Atrodė, kad ten grumiasi koks 50 ar daugiau vyrų. Ne, tai nebuvo bėgiojimas – tai buvo grumtynės. Mes visi sustingom ir užvertę galvas žiūrėjom į viršų. Minutei sužiuro ten ir desantininkai. Ir tada, kai atrodė, jog minutei viskas sustingo, už poros žmonių nuo manęs staiga sukniubo vienas žmogus. Jis taip dusliai nugriuvo ant grindinio po bokštu, kad kelias dienas girdėjau tą duslų kritimą, nors, rodėsi, šūvio nesigirdėjo. Prie jo prišoko keli žmonės ir pakėlę pamatė, kad jis nušautas. Iš jo tekėjo kraujas. Tada desantininkai vėl atgijo. Prasidėjo baisus šaudymas iš automatų ir tankų. Mus taip sukrėtė to nekalto žmogaus mirtis, kad mes nebejautėm jokios baimės, tik baisią panieką žudikams. Aš tą minutę galvojau – nebėgsiu, nesitrauksiu, nesuteiksiu jiems džiaugsmo. Turbūt taip tada galvojo daugelis. Iki bokšto buvo tik keli metrai, mes skandavome “Lietuva, Lietuva, Lietuva…” Desantininkai įniršo matydami, kad mūsų laisvės troškimas ir meilė Tėvynei Lietuvai yra žymiai galingesnis už jų tankus ir automatus. Apimti bejėgiško įtūžio jie pradėjo šaudyti į mus ir traiškyti tankų vikšrais. Negalėdami mūsų sunaikinti morališkai, buvo pasiruošę mus sunaikinti fiziškai. Staiga tankas visu greičiu ėmė lėkti link mūsų, nublokšdamas mus atgal. Tai vienur, tai kitur krito nušauti ar sužeisti žmonės. Vyrai, kruvinom rankom ir kruvinais rūbais, nešė sužeistuosius ir užmuštuosius.
Staiga vienas tankas, sužvėrėjusio kariškio valdomas, visu greičiu įlėkė į žmonių būrį, stovėjusių atokiau nuo bokšto, už eglučių. Dar baisiau – jis ten keletą kartų apsisuko vietoje, traiškydamas žmones. Paskui vėl važiavo “ratas po rato”, vis stumdamas mus į apačią. Priekyje bokšto, netoliese, stovėjo žmogus ir tvirtai laikė sušaudytą, suplėšytą mūsų trispalvę. Šilta banga užliejo širdį ir gilus pagarbos jausmas tam žmogui. Jau stovėdama ant krašto pamačiau, kad prie tvoros, vidinėje pusėje, stovi nemažai žmonių. O tankas visu greičiu nustūmęs mus į apačią, kur administracijos kiemas, nulėkė tiesiai į ant šlaito esančią tvorą ir žmones. Aš supratau, kad ten žuvo daug žmonių, nubėgau prie greitosios pagalbos mašinų, bet, deja, gydytojus įsileido tik po pusvalandžio ir tik į mažą plotą.
Aš įsitikinusi, kad pačiame bokšte ir jo teritorijoje žuvo žymiai daugiau žmonių, nei apie kuriuos žinome. Ir per tas tris paras, kol nebuvo į bokštą įleistas sveikatos apsaugos ministras, jie kruopščiai naikino savo šiurpaus nusikaltimo pėdsakus.
Išėjau iš bokšto teritorijos, buvo pusė šešių. Ėjau ir galvojau, kaip reikės toliau gyventi, kaip reikės juos čia pakęsti?
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 17–21
