1991 m. sausio 11 d. apie 12 val. važiavau iš Baltupių Kosmonautų prospektu, išlipau prie Spaudos rūmų. Pradėjo kaukti Spaudos rūmų sirena, prie rūmų artėjo tankai ir šarvuočiai. Prie paradinių Spaudos rūmų durų buvo susirinkę nemažai žmonių (apie kelis šimtus), prie šoninių durų buvo mažiau, tad nuėjome prie jų. Kareiviai, išlipę iš tankų, ginkluoti automatais ėjo artyn mūsų, priėjo prie pat, norėjo stumti. Žmonės skandavo: “Lietuva!” Kareiviai sustojo. Vieni stovėjo prie savo mašinų, kiti – užlipę ant šarvuočių nukreipė vamzdžius į žmonių minią. Moterys verkdamos klausė, kodėl kareiviai čia atėjote, kodėl jūs einate prieš moteris, tai reiškia, prieš savo motinas einate. Staiga pasigirdo šūvių serija iš automato, priėjęs prie paradinių durų pamačiau, kaip karininkas, nešinas automatu, grįžo nuo durų prie šarvuočio. Jis buvo paleidęs šūvių seriją į vyrą, kuris buvo ant antro aukšto stogo ir turėjo ugniagesių žarną. Vyras ant stogo buvo sunkiai sužeistas – išplėštas veidas. Vėliau sužinojome, kad tai buvo V.Lukšys. Kareiviai puolė į Spaudos rūmų vidų, mušdami stovėjusius prie durų ir dengusius savo kūnu įėjimą į vidų žmones automatų buožėmis. Kareiviai išlaužė duris, išdaužė stiklus ir įsibrovė į vidų. Paskui duris užbarikadavo baldais, juos laužydami. Žmonės vis dar stovėjo prie Spaudos rūmų. Kareiviai tankų, šarvuočių ir automatų vamzdžius nukreipė į rūmus, o žmonės stovėjo rūmus apsukę aplink, kiti kareiviai kažką daužė viduje, girdėjosi trenksmas.
1991 m. sausio 12 d. apie 23 val. nuėjau prie Lietuvos respublikinio radijo televizijos perdavimo centro (pastatas, esantis prie Televizijos bokšto) ir Televizijos bokšto. Daug buvo susirinkę žmonių: vyrų, moterų, jaunimo, senesnio amžiaus žmonių ir paauglių, vaikų. Atvykę buvo iš visos Lietuvos, čia buvo ir kitų tautybių žmonių: lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų. Aplink Televizijos bokštą ir pastatą stovėjo gal 12–14 eilių žmonių, vienas prie kito. Taikūs, ramūs žmonės stovėjo. Jaunimas šoko. Apie 2 val. užgirdome važiuojant tankus, kurie, artėdami prie Televizijos bokšto, šaudė. Pamačius artėjančius tankus, žmonės skandavo: “Lietuva!” Priartėjus tankams minutę tapo tylu. Niekas iš žmonių nesipriešino, nešaudė, nes jokių ginklų neturėjo. Iš gretimų namų taip pat niekas nešaudė. Žmonės beginkliai taikiai norėjo savo stovėjimu, kūnu užkirsti kelią tankams ir kareiviams. Staiga tyla buvo nutraukta tankų šaudymo į Televizijos bokštą, iš automatų šaudė iššokę kareiviai, artėdami prie bokšto, iš pradžių virš žmonių galvų, nes byrėjo langų stiklai ir sienos gabalai, tinkas, o paskui buvo šaudoma tiesiai į žmonių minią. Atrodo, vieni šoviniai buvo nekoviniai, o kiti – koviniai, nes kai kurie žmonės krito nušauti ar sužeisti. Iš dešinės pusės priartėjęs tankas įsisuko į minią žmonių, stovinčių prie bokšto, ir užvažiavo ant merginos. Per garsiakalbį iš tankų buvo girdėti balsas, kad vyriausybės nebėra, nesipriešinkite, skirstykitės namo. Iš tikrųjų juk niekas nesipriešino. Po to dalis žmonių pradėjo eiti nuo bokšto per aikštelę (pievą), skiriančią bokštą nuo administracinio pastato, į pastato pusę žemyn. Žmonėms pajudėjus nuo bokšto, kiti dar liko prie jo, į tą grupę, kuri ėjo nuo bokšto irgi šaudė iš tankų. Už kokių 10–12 m į dešinę pamačiau parkritusį vyrą, kurio kiti ėjo paimti ir nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Aš stabtelėjau, pažvelgiau į bokštą, kur dar buvo likę žmonių, ir ėjau nuo bokšto – kiti jau buvo nuėję prie pastato. Staiga pasigirdo šūvis ir trasuojanti kulka prazvimbė pro mane. Nusileidęs prie pastato, pamačiau sudaužytą sunkvežimį, automobilį, sutraiškytą tankų vikšrais, žmogų kėlė į greitosios pagalbos automobilį. Čia nešė žmones sužeistus ir žuvusius: greitosios pagalbos automobiliai nespėjo vežti. Mačiau, kad vieną paguldė į automobilį peršautom kojom ir t.t. Tuojau (apie 4 val.) tankai važinėjo po aikštę tarp bokšto ir administracinio pastato, kareiviai varė žmones nuo bokšto ir iš aikštelės. Prie pastato, einant į bokšto pusę, tvoros dalis buvo išversta. Prie tvoros ant šlaito stovėjo keli milicininkai ir čia pamačiau, kad kareivis šaudė nuo tvoros į žmones, taip varydamas juos nuo šlaito žemyn. Vienas jaunuolis, šviesia striuke, dar stovėjo priešais tvorą ant šlaito, kareivis paleido seriją iš automato į jį, jis nukrito nuo žemyn. Turbūt nukautas. Vieni žmonės pribėgo prie jo. O visi žmonės, stovėję prie pastato žemiau pradėjo skanduoti: “Fašistai!”, “Svoločiai!”, “Okupantai!”, paskui – “Lietuva!”, “Laisvė!”
Ką pergyvenome ir matėme, tai buvo tarybinės armijos ginkluota agresija, vykdoma prieš Lietuvos žmones, tai nusikaltimas prieš žmoniškumą, tai buvo niekuo nekaltų žmonių žudynės, kurie savimi, savo kūnu norėjo užstoti kelią tankams ir kareiviams, kurie veržėsi į televizijos centrą. Jie, vedami Tėvynės meilės, patriotizmo, gynė demokratiją, gynė laisvę, gynė Tėvynę.
1991 m. sausio 14 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 44–48
