Aš, Kėdainių rajono Kaplių žemės ūkio mokyklos mokytoja Antanida Likšienė, liudiju:
Sausio 12 dienos vakare išvykome į Vilnių budėti prie svarbiausių Nepriklausomybės objektų. Važiavome Kėdainių chemijos gamyklos autobusu “Ikarus”. Mūsų buvo pilnas autobusas. Kartu važiavo dar septyni pilni kėdainiečių autobusai. Mums buvo paskirta budėti prie TVR komiteto. Žmonių buvo daug. Prie naujojo pastato koncertavo universiteto etnografinis ansamblis. Ant kalnelio stovėjo palapinė ir jaunutis dvasininkas sakė pamokslus, o jaunimo choras giedojo giesmes. Jų klausėsi minia žmonių. Kiti žiūrėjo televizorių. Prie senojo Radijo pastato koncertavo “Armonikos”ansamblis. Dainos buvo smagios, visų nuotaika puiki. Koncertas baigėsi po vidurnakčio. Ėmėme dairytis, ką čia veikti. Kažkas šūktelėjo, kad važiuoja tankai link telefonų stoties. Jaunimas puolė ten, minia šurmuliavo. Staiga nuaidėjo pora baisių sprogimų. Tapo neramu. Nutarėm eiti pažiūrėti, ką rodo ir kalba per televizorių. Dar einant televizorius rodė. Paskui gatve ėmė važiuoti tankai. Jaunimas garsiai švilpė, skandavo. Tankai praūžė gatve link centro, bet tuoj pat grįžo atgal. Pasigirdo šūviai. Prie pat mūsų kojų ir toliau aikštelėje ėmė sproginėti sprogstamieji įtaisai. Jie skleidė dujas, sprogdami šnypštė, degė skaisčiai balta šviesa. Minia siūbtelėjo ir nubloškė mus prie cementinės sienos. Kažkodėl pargriuvau ir ant manęs lipo žmonės, todėl atsikelti buvo sunku. Kurį laiką rūpinausi tik tuo. Pagaliau atsistojau, visą laiką pasiutusiai šaudė virš mūsų galvų. Kartais kažkas sprogdavo, nuaidėdavo kurtinantis sprogimas. Girdėjosi klyksmai, tankų ūžimas, šūviai, minios šurmulys. Sprogstamųjų įtaisų prie mūsų tai padaugėdavo, tai sumažėdavo. Pasigirdo balsas, kad komitetas jau užimtas. Šūviai ėmė retėti. Mes pasitraukėme nuo sienos ir nuėjome gatve tolyn iki kitos sankryžos. Pro šalį į abi puses skubėjo žmonės, sakė, kad dabar puls AT rūmus. Šūviai tai nuaidėdavo, tai nutildavo. Paskui šaudyti liovėsi. Grįžome atgal. Ėjome kitos gatvės pusės šaligatviu. Mūsų stovėjimo aikštelėje jau buvo tankai. Už kareivių nugarų ir tankų stovėjo mūsų autobusai. Šaligatviu vaikštinėjo daug žmonių. Jie būriavosi, pasakojosi įspūdžius, klausėsi radijo žinių. Susibūrus didesnei miniai pasigirsdavo skandavimas:
– Lietuva! Gėda!
Kareiviai apšviesdavo minią prožektoriais. Kartkartėm paleisdavo kvapą gniaužiančias ir akis ėdančias dujas. Bet žmonės ilgam neišsiskirstydavo. Vėl rinkdavosi. Ir vėl viskas kartodavosi. Buvo daug milicininkų. Ypač visus piktino per garsiakalbius skelbiamos žinios, esą valdžią paėmė darbininkų ir valstiečių valdžia, o fašizmas jau nuverstas. Buvo labai neramu.
Vėliau nuėjome į Nepriklausomybės aikštę. Namo išvažiavome apie 9 val.
1991 m. vasario 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 38–41
