Lietuvos Respublikos Generaliniam Prokurorui
Dėl SSSR armijos įvykdytų nekaltų, neginkluotų žmonių žudynių prie Televizijos bokšto,
Vilniuje, 1991 m. sausio 13 d. 1–6 val. rytą
Parodymai
Apie 1.00 val. sužinoję, kad SSRS desantininkai gali užimti Televizijos bokštą, apie 1.20 val. su sūnumi Šarūnu (VU III kurso studentu) išvažiavome “Žiguliais” prie jo, pakeliui paimdami dar tris nepažįstamus bendrakeleivius. Apie 1.30 val. buvome užblokuoti ant tilto per Kosmonautų prospektą, dviejų gretimai pastatytų sunkiųjų tankų. Tad mašiną palikę už jų, prie tilto krašto, prisijungėme prie žmonių, užtvėrusių tankams kelią. Žmonės stovėjo susikibę rankomis, skandavo: “Lietuva”. Sukinėjosi tankų bokšteliai, buvo pakeliami ir vėl nuleidžiami pabūklų bei kulkosvaidžių vamzdžiai, lyg taikantis į susitelkusius žmones, žlibino prožektoriai. Tačiau niekas nesitraukė. Pradėjus šaudyti kitiems tankams, stovėjusiems arčiau Televizijos bokšto, nuėjau prie antrosios tankų grupės, kuriuos taip pat supo rankomis susikabinę beginkliai žmonės, tarp kurių buvo daug moterų ir vaikų, senų žmonių. Viršutinėje aikštelėje, prie Televizijos bokšto, ėmė šaudyti kiti tankai, dangų raižė prožektoriai, karts nuo karto dangų perskrosdavo šviečiančios kulkos. Buvo aišku, kad svarbiausia šturmo vieta – viršutinė aikštelė prie Televizijos bokšto. Pagalvojus, kad ten, greta pagrindinio įėjimo, yra sūnus, užkopiau ant jos, pamačiau bokšto šonuose ir priekyje stovinčius tankus, iš kurių, o taip pat ir desantininkai-šturmuotojai, šaudė į TV bokštą, daužė langus, kita desantininkų grandinė, nugaromis į bokštą, stovėjo nukreipę automatus į žmones: pastarieji desantininkai taip pat paleisdavo serijas virš žmonių ar į žemę, pagal žmonių kojas. Pasinaudojęs tylos minute, perbėgau aikštelę ir atsidūriau prie netoli bokšto stovinčio pastato – pirtelės, nes atrodė, kad netoliese jos guli sužeistas ar užmuštas žmogus, panašus į sūnų. Gulinčių ant žemės, prožektoriams nušvietus, matėsi lyg ir daugiau. Bokšto langų stiklus daužė desantininkai, šaudė: bokšto sienas kartas nuo karto apšviesdavo tankų prožektoriai. “Piat šagov nazad!” – staiga suriko prišokęs desantininkas ir paleido seriją iš automato į žemę pagal kojas. Atsitraukęs vėl prie pastato sienos, kurį laiką stebėjau smurtininkus – desantininkus bokšte, o taip pat jų bendražygius, paklaikusiomis akimis žmogystas, šaudančius virš galvų ar į žemę, į aikštelės pakraštyje susispietusius žmones, nepabūgstančius kulkų ir tankų. Bet netrukus vėl prišoko desantininkas ir suriko “tri šaga nazad!” ir virš galvos paleido automato seriją. Atšokau prie netoliese augusių eglaičių, bet tuo metu pamačiau iš dešinės dideliu greičiu atlekiančią tanketę ir tik paskutiniu momentu man atšokus, vikšrais buvo išdraskytos tik eglaitės, pats likau apipurkštas purvais ir velėnų gabalais. Tanketė staigiai apsisukusi vėl nulėkė į priešingą pusę, link dar aikštelės pakraščiuose stovinčių žmonių. Tuo pasinaudojęs perbėgau aikštelę, prie ją juosiančios tvoros, už kurios dar buvo nemažai žmonių. Po to į žmonių vaikymą įsijungė ir kita tanketė.
Apie 3 val. 20 min. šaudymas aprimo. Beveik visuose bokšto aukštuose iki pat restorano, jau degė šviesos – atrodė, kad užėmė desantininkai.
Beveik iš visos aikštelės buvo išvaikyti žmonės. Desantininkai ir tankai atsitraukė prie viršutinę aikštelę juosiančios tvoros. Tarp žemutinėje aikštelėje žmonių minios ir viršutinėje stovinčių desantininkų išsirikiavo milicininkai. Greitųjų medicinos pagalbos mašinų medikai, ėmė prašyti desantininkų, kad praleistų iš viršutinės aikštelės išnešti sužeistuosius ir užmuštuosius. Tačiau dar apie 20 min. medikai nebuvo įleidžiami. Kažkokio “Nacionalinio gelbėjimo komiteto”, LKP (TSKP) vardu buvo sakoma, kad jie paėmę valdžią Lietuvoje, raginama išsiskirstyti, aiškinama kažkas, tačiau kas – negirdėjau, nes kartu su minia skandavau: “Fašistai!”, “Lietuva bus laisva!”. Pasipiktinimas Tarybinės armijos žmogžudyste, taip pat kažkokiu “Nacionalinio gelbėjimo komitetu”, LKP (TSKP) buvo beribis. Buvo šnekama, kad tiesioginiai skerdynių organizatoriai yra Burokevičius, Naudžiūnas, Švedas, Jermalavičius ir kiti kolaborantai.
Apie 4 val. dar nuvažiavau prie Radijo ir televizijos rūmų Konarskio gatvėje, kur budėjo dukra Živilė (VU antro kurso studentė). Jau ir čia Tarybinė armija savo kruviną puotą buvo baigusi. Pastatus juosė tankai ir desantininkų grandinės, kai kurių aplinkinių gyvenamųjų namų stiklai buvo išbirę – nuo patrankų trenksmo. RT pastatų langai švietė. Kambariuose matėsi plėšikaujantys Tarybinės armijos kariai ir jedinstveninkai. Po kiek laiko, neradęs dukros, vėl grįžau prie Televizijos bokšto. Tankai pradėjo išvažiuoti. Viršutinėje aikštelėje liko stovėti tankai ir desantininkai. Žemutinėje, automobilių stovėjimo aikštelėje ir ant plento, ypač ten, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos, telkšojo kraujo klanai. Kiek toliau matėsi tankų sumaigytos 3 ar 4 lengvosios mašinos, keli sunkvežimių. Daugelio autobusų ir lengvųjų mašinų taip pat namų langų stiklai, nuo netoliese tankų šaudymo, buvo išbyrėję. Visur buvo matyti nuožmaus smurto ryškūs pėdsakai.
Iš viso to, ką mačiau savo akimis ir patyriau, ką matė sūnus ir dukra, tvirtinu:
1. Tarybinė armija puolė taikius žmones, iš kurių nė vienas net akmens nepakėlė prieš teroristus: negirdėjau nė vieno šūvio iš Televizijos bokšto ar kitur – tik tarybinių rinktinių desantininkų automatai, kulkosvaidžiai kaleno ir patrankos dunksėjo.
2. Tarybinės armijos “žygis” į Televizijos bokštą buvo iš anksto gerai suplanuotas ir iki detalių apgalvotas: visa technika buvo gerai išdėstyta, kad niekas negalėtų nepastebėtas užšokti ant tanko ar šarvuočio, be to, juos dengė ir automatininkai.
3. Susirinkę prie Bokšto ir aplink jį žmonės neprovokavo Tarybinės armijos ir žodžiais: buvo tik skanduojama: “Lietuva, Lietuva bus laisva!”, o po įvykdytų žudynių – “Fašistai!”
Dauguma laikėsi labai santūriai ir, matyti, nesitikėjo, kad gali būti į juos pradėta šaudyti koviniais šoviniais.
Apskritai, peršasi išvada – tai buvo Tarybinės armijos sąmoningai įvykdytos skerdynės, matyti, tuo tikintis įbauginti lietuvių tautą, priversti ją atsisakyti Lietuvos Nepriklausomybės idėjų. Mačiau kaip krito šeši ar septyni nuo desantininkų kulkų žmonės. Tačiau pasakyti tiksliai kiek negaliu: buvo naktis, akino tankų prožektoriai. Aišku tik viena, kartoju: Tarybinė armija vykdė apgalvotas niekuo nekaltų skerdynes žmonių.
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 33–37
