Miegojau. Įšokęs į kambarį, pažadino brolis. “Tankai važiuoja prie bokšto”. Buvo apie pusę antros. Širdys pradėjo smarkiau plakti. Negi šitiek laiko budėję, svarbiausiu momentu namuose liksim, užsidarysim kaip žiurkės ir sėdėsim saugiai? Ne! Kaip galima greičiau apsirengėm ir bėgte! Tankai, važiuodami gatve pro “Merkurijaus” parduotuvę, šaudė. Ne mes vieni bėgom. Daug žmonių su mumis bėgo. Kai buvom prie centrinio įėjimo, ten jau žmonės stovėjo susikibę ir skandavo. Pastovėjom truputį ten, bet nusprendėm bėgt prie pačio bokšto, ten gal žmonių neužtenka? Užlipom ir per sumindytą žemę nuėjom prie bokšto. Ten žmonės irgi jau buvo susikibę. Brolis atsistojo antroje eilėje, o aš – ketvirtoje. Įsikabinau abiem rankom į šalimais stovinčius vyrus. Vienas be galo drebėjo. “Gal dėl įtampos”, – pamaniau. Ir štai išgirdom, kad apačioj jau jie yra. Pradėjo griaudėt patrankos, pasipylė šūviai. Tankų prožektoriai tarsi ko ieškojo danguje, miške, bokšte. Ir tada išgirdom, kad iš kitos bokšto pusės jau ir pas mus ropščiasi tankai. Mus apsupo. Mes nežinojom, kas darosi čia ir kas darosi apačioje. Bet tankai jau čia! Žmonės šaukė: “Gėda!”, “Lietuva!”, “Šalin!”
Staiga kažkas sušnypštė ir pradėjo birti stiklai. Žmonės atsitraukė. Kareiviai ėmė šaudyti. Žmonės sutriko. Ėmėm trauktis. Aš suklupau. Gerai, kad dar pakėlė. Bėgom pro tankus, kurie kol kas stovėjo. Žvilgtelėjau į juose stovinčius kareivius. Ir net išsižiojau iš pasipiktinimo ir nuostabos, kad jie juokėsi! Jiems, matyt, buvo labai linksma, kad žmonės nenori mirti nuo jų kulkų. Pasimečiau su broliu.
Nubėgau į apačią – gal ten ką nors rasiu iš savų. Nieko nebuvo. Greitosios nuvažiavo, kitos grįžo. Žmonės verkė, sakė, kad yra daug nužudytų. Vienas vyras atbėgęs pasakė, kad pats matė užmuštą mergaitę. Jis verkė. Aš negalėjau pasilikti apačioje ir vėl užsikabarojau ten, į tą lauką. Žmonės buvo dabar apsupę tankus žiedu. Vėl dainavo, skandavo. Žmogėdros, pamatę, kad mes nesiskirstom, paleido savo mašinas. Visu greičiu jos važiavo ten, kur tirščiausia žmonių. Žmonės traukėsi. Kur buvo tvora, stovintiems buvo baisiausia. Už pečių – tvora, o trauktis nėra kur! Aš nemačiau nė vieno sužeisto. Prie tvoros šoko prieš kareivius vienas vyras ir pradėjo maskatuot rankom ir kažką šaukti. Tada kareivis atsivėdėjęs smogė jam automatu. Vyras nusirito žemyn. Kareivis dar jam pavymui paleido seriją kulkų. Nežinau, ar išliko gyvas. Atsitraukėm ten, kur kopėtėlės anksčiau buvo. Atsirado mūsų milicija. Buvo beginklė, tik su “bananais”. Į mūsų spūstį kažkas metė dūminį užtaisą. Milicijos viršininkas paprašė visų nusiraminti, sakydamas, kad jis pats matė, jog dūmai atsirado dėl kažkieno kaltės, dėl to, kas stovi tarp mūsų. Tik jis baigė tą sakyt, pamačiau, kad vienas iš aukštai stovinčių kareivių paleido dar vieną “šaškę”. Stovėjom iki 5 valandos ryto. Vėliau grįžom namo. To, kas darėsi ten, nepamiršiu niekada, visiems pasakosiu. Tegu visi žino, kokie jie kraugeriai, žmogžudžiai, žmogėdros, niekšai ir melagiai. Tebūnie jie prakeikti!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 28–29
