Sausio 13 d. naktį buvau prie TV bokšto. Kai pasklido žinia, kad atvažiuoja tankai, su dviem draugėm stovėjau paskutinėje minios, supančios bokštą, eilėje, per kokius 10–15 m į dešinę nuo diskotekos vedančiųjų aparatūros (žiūrint veidu į bokštą).
Toje sumaištyje, šaudyme, triukšme rūpinausi abiem savo persigandusiomis draugėmis. Tad paminėsiu tik, mano manymu, reikšmingiausius faktus. Kai jau stovėjome žiedu apglėbę bokštą ir laukėme tankų, žvilgtelėjau į laikrodį: 1.56 val. Tik po kelių minučių sudundėjo, į viršų pakilo žalia signalinė raketa. Tankai pasirodė vėliau – įvažiavo pagal laikrodžio rodyklę. Švilpimas, skandavimai: “Lietuva!”, po to šaudymai, pabūklai. Tikslios įvykių chronologijos nepamenu. Priešais bokštą dviejose vietose rūko balti tiršti dūmai. Žvilgtelėjau pro petį atgal. Bokšto viduje buvo tamsu, žmonių nesimatė. Tik kažkas viduje neryškiai ruseno, panašiai kaip bengališka ugnelė. Kai dužo artimiausi keli langai, iš vidaus išbėgo du vyrukai: vienas su dujokauke ant veido, rankoje laikė, berods, guminę lazdą, antrasis dujokaukę nešė rankoje. Apsirengę civiliai: rodos, pilka striukė ir tamsios kelnės... Iš prožektoriumi šviečiančio tanko per garsiakalbį lietuviškai skaitomas tekstas. Pirmi du žodžiai įstrigo atmintin gerai, kitus galiu tik perpasakoti: “Broliai lietuviai! Nacionalinio gelbėjimo komitetas praneša, kad šiąnakt Lietuvoje atkurta tarybų valdžia. Nesipriešinkite, eikite namo”. Mums einant prie išėjimo, nuvedė pirmąjį sužeistąjį kruvinu veidu. Galėjo būti praėję ne daugiau kaip 10 min. po to, kai atvažiavo tankai.
Po gero pusvalandžio prie Lukiškių aikštės dar girdėjau šūvius nuo bokšto.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 18–19
