1991 m. sausio 13 d., apie 1.00 val. nuo Radijo ir televizijos komiteto atvykome prie Televizijos bokšto. Atvykę pamatėme prie degančių laužų besišildančius žmones – vyresnio amžiaus dainavo tremtinių dainas, jaunimas šoko diskotekoje kitoje bokšto pusėje. Pašokome ir mes. 1.53 val. pranešė, kad artėja tankai. Žmonės vieni kitus ragino kibtis rankomis aplink bokštą. Mes atsidūrėme antrinio įėjimo kairėje pusėje. Moterys stojo arčiau bokšto, vyrai – į pirmąsias eiles. Žmonės iš apačios skubėjo link bokšto, stojo ratu ir kibosi rankomis. Apačioje (prie viaduko), Sudervės gatvėje, buvo girdėti kurtinantys tankų šūviai ir automatų serijos. Po kiek laiko iš dviejų pusių bokštą pradėjo supti tankai, “BTR-ai”. Jie privažiavo prie pat pirmosios vyrų eilės. Žmonės vis dar skandavo “Lietuva…” Kažkas dar bandė užtraukti dainą “…paduok sesule kardą reiks priešą kirsti…” Niekas netikėjo, kad desantininkai šaudys. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, ėmė byrėti bokšto fojė langų stiklai, be pertrūkio šaudė automatai, danguje matėsi šviečiančios kulkos. Desantininkai mėtė į žmonių minią “dūmijančius paketus”. Viską užgožė pilkai gelsvi dūmai, pro kuriuos nieko nesimatė. Iš bokšto konstrukcijų pasipylė kibirkštys. Viskas vyko akimirksniu. Žmonės vis dar skandavo iškėlę du pirštus “Lietuva…”. Bokšto vidaus gynėjai pylė į tankų pusę vandenį iš gaisrinių žarnų. Viduje bokšto pasirodė desantininkai su šalmais ir automatais. Jie viską daužė. Dužo ir viršutiniai bokšto stiklai, kilo panika. Kažkas sušuko “Viskas, jau užėmė. Traukiamės!” Žmonės traukėsi nuo dūžtančių stiklų ir stūmė kitus nuo bokšto. Girdėjosi šaukiant “Yra sužeistų”. Atsidūrę kitoje pusėje nuo tankų, žmonės vėl sustojo ratu ir ėmė juos gėdinti, šaukti. Po to dainavome Lietuvos himną. Bokštą apsupę žiedu desantininkai serijomis šaudė į žemę ir į orą, gąsdino žmones. Juos nuo desantininkų atskyrė Lietuvos policininkai, ramino įsiaudrinusią minią. Ant pastato stogo, esančio šalia bokšto, pamatėme filmuojantį korespondentą. Vėliau jį, apšviestą prožektorių, pastebėjo desantininkai ir pradėjo į tą pusę šaudyti. Matėme, kad operatorius spėjo pasislėpti. Tarp žmonių bėgiojo išsirengęs iki desantininko marškinėlių vyrukas ir ieškojo žmonių su kamerom ar fotoaparatais. Matėme, kaip iš bokšto lango dingo Lietuvos vėliava. Pamanėme, kad iškiš raudoną, bet, tikriausiai, tam nebuvo pasiruošę. Už desantininkų nugarų vaikštinėjo kariškiai (matyt, karininkai), jų rankose buvo apie 1 m ilgio metaliniai strypai.
Bandėme gėdinti desantininkus. Jie buvo vyresni nei 25 metų. Jų akys buvo išvirtę, paraudę. Neleido nė žingsnio prisiartinti. Žengus žingsnį šaudavo į žemę. Šaudė ir į orą šviečiančiomis kulkomis. Retkarčiais iššaudavo ir tankai, bet tokiais trenksmais, kad apkurtindavo. Žmonės būtų ir ilgiau stovėję, jei tankai nebūtų pradėję važinėti bokšto teritorijoje. Einant nuo bokšto pamatėme išverstus geležinius vartus, o mes manėme, kad tankai neužvažiuos į tokį statų kalną, deja… Žemyn nusileidus stovėjo greitosios pagalbos mašina. Pakalbinę vairuotoją sužinojome, kad yra trys nužudyti. Ketvirtas gulėjo ant šaligatvio uždengtas. Tai tik sausi faktai, nes savo jausmų išreikšti popieriaus lape neįmanoma. Ši naktis išliks visų mūsų atminty visą gyvenimą.
Mes smerkiame šią kruviną kariškių akciją.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 7–9
