nformacijos apie okupacinės armijos nusikaltimus komisijai
Pagal profesiją esu paminklotvarkininkas – absoliučiai tolimas karinei sričiai žmogus, nesu ir tarnavęs armijoje dėl silpno regėjimo. Pastaroji aplinkybė riboja mano liudijimų įžvalgumą lygiai kaip ir karybos nesuvokimas. Pateiksiu tik savo pergyvenimų atmintin įstrigusius fragmentus. Tą lemtingą sausio 12 d. vakarą buvau Nepriklausomybės aikštėje. Aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus būriavosi dešimtys tūkstančių vilniečių, tarp kurių buvo daug meno žmonių, muzikantų kolektyvų, korespondentų. Antra tiek buvo suvažiavę iš įvairių Lietuvos rajonų ir miestų, nemažai taip pat su savo atlikėjų kapelomis. Vyravo pakili, gana optimistinė nuotaika. Prie M.Mažvydo bibliotekos laiptų būriavosi daug jaunimo, matyt, laukdami koncerto. Artėjant 24 val. staiga pasklido gandas apie kažkokią jedinstveninkų provokaciją prie Vyriausybės rūmų, ir tūkstančiai žmonių nuskubėjo ten. Jaunesni mane aplenkė, tad priartėjęs sužinojau, kad provokacija jau sužlugdyta žmonių gausumo ir ryžto. Transporto eismas dar tebevyko, nors kelias minutes buvo pertrauktas demonstrantų prieš provokatorius srauto, ir aš nutariau nebegrįžti į žmonių perpildytą Nepriklausomybės aikštę. Pagalvojau, gal kitur mano buvimas reikalingesnis. Troleibusu kažkiek po 24-os val. nuvykau iki “Vingio” stotelės, iš kur arčiausia prie Televizijos ir radijo komiteto (TVR). Ten taip pat buvo gausu žmonių, vyko improvizuoti mitingai, diskusijos, kūrenosi laužai, veikė lauko televizija. Susitikęs kolegą A.Stalgį ir keletą jo bičiulių kartu nuėjome dar prie netoliese, Savanorių prospekte, esančios telefonų stoties. Ją taip pat saugojo daug žmonių. Todėl netrukus grįžome prie TVR ir šnekėjomės kiemo gilumoje, netoli lauko televizoriaus. Staiga nuošė gandas, kad netoli tankai, nors pats jų važiavimo žmonių sambrūzdyje negirdėjau, tik nuskubėjau į Konarskio gatvę. Tarėme juos nuvažiavusius prie Televizijos bokšto, juoba iš tos pusės pasigirdo trenksmingi tankų šūviai. Susirikiavome išilgai gatvės kraštinės. Pažįstamų arti neturėjau, nes žmonių šurmuly nuo kolegos A.Stalgio atsiskyriau. Stovėjau netoli TVR techninio korpuso, keli metrai nuo žmonių kūrentos laužavietės. Po keleto įtemptų minučių tankai atžlegėjo ir čia. Už nugarų girdėjome emocingus žmonių šūksnius, vardais šaukiančius vienas kitą šeimų narius. Bet priešakinė mūsų eilė nesiskirstė, stovėjom prieš tankus, už kelių metrų sustojusius su automatus atkišusiais desantininkais. TVR gynėjai skandavome “Laisvė! Lietuva” su prieštaringu jausmu, jog prieš mus – barbariškiausios XX a. pabaigos totalitarizmo formuotės kumštis, bet sykiu savo europietiška logika ir demokratija įtikėjusiais jausmais negalėdami suvokti, jog tas kumštis ne tik gąsdina savo nelemta “tradicija”, bet ir ryšis žiauriam nusikaltimui. Deja, agonizuojančio slibino konvulsijos neįmanomos prognozuoti. Kelių minučių įtemptas stovėjimas akis į akį ištreniruotų budelių neatvėsino. Pasipylė bauginamosios automatų salvės į TVR techninio korpuso sienas, paskui – į žemę priešais stovinčius žmones. Nesitraukėme. Toliau mano atmintis tampa trūkinėjanti – išliko tarsi atskiri, baisaus filmo kadrai. Manau, kad startas desantininkams pulti buvo visai arti iššovęs tankas, kuris mane pusiau apkurtino ir sutrikdė dėmesį. Jų puolimas – tarsi paleista spyruoklė, žvėriškai aršūs treniruoti judesiai. Matau šalimais švytruojančius desantininko batus, matyt, spyrius ir smūgius, ir mano kaimynas iš kairės jau lekia kūlversčiais. Raitosi iš skausmų, o parkrito ant nugaros kaip tik ant laužo žarijų. Nuo to vaizdo kiek atsitokėju, šoku su kitu vyriškiu kelti sužalotojo. Tai buvo pusamžis nestambus vyriškis, dejavęs sutrankytas keliais smūgiais, man regis, ir peršauta kaire koja. Nunešėme jį kitapus gatvės stovinčion greitojon pagalbon. Kol šitai vyko, nemačiau TVR korpuso. Pasak kitų, ant laiptų turėjęs būti itin smarkus desantininkų siautėjimas, iš ten paskui daugiau sužeistųjų nešė. Aš pats nešdamas grįžtelėjęs tik pamačiau kaip katiną besikeberiojantį desantininką, automatu daužiantį antro aukšto langą, nes durys turbūt dar buvusios užremtos. Tuo pat laiku prie greitosios atvedė kitą vyriškį kažkokio sprogimo labai sudraskytais prieky drabužiais (bet, rodos, ne kiaurai, nes buvęs storai apsivilkęs), apsvilintu, suodžiais apneštu veidu. Manding, jis buvo ryškaus šoko būklės, praradęs nuovoką. Perėjęs gatvę atgal vėl padėjau nešti smarkiai besiblaškantį kruviną sužeistąjį – augalotą vyriškį, kurio rankos du pirštai kabalavo šūvio įkirsti nuo plaštakos. Įspūdis, tarsi būtų šauta į iškeltą ranką su dviejų pirštų “V” ženklu. Beje, pereidamas gatvę mačiau kai kuriuose pastato languose desantininkus su automatais. Gal jie šaudė ir prisitaikydami? Protarpiais iššaudavo tankai, kurių griausmas kurtino žmones, ir tolydžio žvangėdami žiro stiklai iš kitapus gatvės stovinčių daugiabučių namų langų. Tikriausiai dalį žmonių sužeidė ir krintantys stiklai – ir likimo ironija, atsargesniuosius žmones, kurie traukėsi nuo pastato sienų…
Kai pernešėme minėtą besiblaškiusį sužeistąjį į greitąją pagalbą, ten stovėjo ar pats atėjęs, ar kieno atvestas kitas vyriškis. Jis, nors ir sužeistas, laikėsi ant kojų nuo įtampos ir šoko virpėdamas. Koja buvo (neatmenu, kairė ar dešinė) perplėšta klešne per blauzdą, matėsi kraujuojanti žaizda. Šis vyriškis pasisakė pavardę ir prašė manęs paieškoti kitapus gatvės likusios žmonos, vardu Lida. Perėjau dar kartą Konarskio gatvę – man pačiam keista, – visą tą laiką tarsi būdamas susiaurėjusio regos lauko, nes visai neatmenu, kokiu atstumu ir kur tuo laiku buvo ir tikri tankai (vadinu juos sąlyginai, nes tai buvo ir tikri tankai, ir desantininkus vežusios tokios lyg platformos).
Bandžiau ieškoti tarp žmonių, šaukdamas Lidą ir pavarde (bet po įvykių pavardė man visai pasimiršo). Tačiau šoko ištikti žmonės nereagavo, baisus triukšmas, šūviai ir svaidomų sprogmenų sprogimai stelbė mano balsą. Kiek pavaikščiojęs ir atitokęs, prisijungiau prie stovinčių žmonių, šaukiančių pasipiktinimo šūkius prieš likusius ant transporterių desantininkus (ne visi jie sulindo į puolamus rūmus). Šaukiau ir aš už kelių metrų stovinčiam transporteriui: “Čto vy za liudi. Kak vy dožili do takogo zverstva?” Jų išraiškų nesuvokiau, apskritai nesu akylas, o dar prieblanda, akinama sprogsmų, ir bendra nesuvokiama būsena… Jų veidai virš tamsių šturminių drabužių man dūlavo lyg balzganos kaukės. Kiek tolėliau mačiau, kaip keli įtūžę nuo pergyvenimo vyriškiai prišoko prie pat tikro tanko, įsikibę į jo priešakį kažką šaukė tankistams. Šie staigiai suburzgino variklį ir trūktelėjo atbuli, o kelis metrus pasitraukę, staiga perjungė bėgį ir, grėsmingai burzgindami variklį, vėl šoktelėjo pirmyn. Vyrai žengė atatupsti, psichologiškai neatlaikydami ant jų besiveržiančios kriokiančios plieno pabaisos. Tačiau tebeliko gatvės vidury, netoli tanko. Tada jiems po kojų sviedė dūminę. Pasipylė jų tarp nenorinčių trauktis žmonių ir daugiau. Daugelis atsitraukėm nuo tų tirštų dūmų, galvodami galintys būti apnuodyti. Sumaišty tarp dūmų vienas vairuotojas patraukė buvusį užstatytą skersai įvažiavimo į TVR kiemą autobusą, ir tikrai narsuolis vairuotojas išvairavo iš kiemo didelę TV transliacinę mašiną, šaltakraujiškai nuvažiuodamas tarp tankų ir dūmų stulpų, kad neatitektų grobikams…
Desantininkų barbariškas pastangas šūviais ir sprogmenimis bauginti ir išvaikyti žmones papildė dar vienas – grynai psichologinis ginklas: nustelbdamas visą pragarišką kakofoniją, tikra “pragaro lakštingala” pragydo niekšų iš “nacionalinio gelbėjimo komiteto” magnetofono įrašas su šlykščiausiu veidmainišku kreipimusi į “brolius ir seses” – apšaudytus, trenksmo apkurtintus, nusikalstamos agresijos giliai priblokštus žmones. Nežinau, ar gali būti šlykštesnis pasityčiojimas. Pajutau didžiulį nuovargį, gėlą širdyje, net prisėdau kelioms minutėms ant šaligatvio bortelio. O desantininkai tebevaikė ir gąsdino žmones. Pradėjau trauktis į gyvenamojo kvartalo gilumą, kur stebėjo ir atėję nuo telefonų stoties žmonės, atėjo žinia ir nuo Televizijos bokšto, kur tebegriaudė šūviai, apie dar tragiškesnį susidorojimą ten. Padrikai keitėmės emocingais prakeiksmais užpuolikams. Pastebėjau kelis vyrus, pakuojančius kamerą. Paklausiau: “Negi įmanoma buvo šiame pragare ką nors užfiksuoti?”, bet jie man neatsakė. Rusiškai kalbančios grupelės paklausiau: “Neuželi vy solidarny s takimi dielami vašich rodičei?” Jie atsakė: “Kakije oni nam rodiči – eto podonki!” Dar pasikeičiau keliomis frazėmis prasilenkdamas su kolega Kęstučiu Baravyku, kurį patamsy apsipažinęs pašaukiau Gediminu. Ėjom keli atsitiktiniai nelaimės broliai, emocingai šnekėdami. Klausinėjo iš lango moteriškė, nesulaukianti savo vyro. Mane iš balso pažino pažįstami ir pakvietė užeiti pailsėti. Nuovargį išties jaučiau baisų. Porą valandų praleidau bute – nežinau, kaip ir vadinti tokį dramatišką poilsį, kankinamai svarstant, kas laukia mūsų vargšės Tėvynės, taip nuožmiai kankinamų ir žeminamų žmonių. Trūksta žodžių visus tuos jausmus išsakyti. Lyg vilties kibirkštį klausėme iš Kauno Sitkūnų stoties aidintį dar laisvos Lietuvos balsą per radiją. Pranešiau telefonu namo, kur esu. O artėjant rytui, pavaišintas kava, prisidėjau prie grupelės einančiųjų prie Aukščiausiosios Tarybos. Pakely vėl ir vėl vaizduotė suko to košmariško filmo kadrus, akino nepasiduoti – apginti Tėvynę ar žūti kartu su jos plėšiama garbe, nes negaliu įsivaizduoti, koks galėtų būti sugyvenimas su niekšingais kolaborantais, apsiskelbusiais… gelbėtojais…
Atėję prie Aukščiausiosios Tarybos matėme, kaip tūkstančiai Lietuvos žmonių meldėsi, išreikšdami panašų ryžtą, dauguma įsitikinę kas valandą galinčia užgriūti dar didesne slibino konvulsijų banga, pareikalausiančia dar baisesnių aukų. Tačiau neįvyko. Slibinas paspringo, atsimušęs į Lietuvos valią. Valią tautos, kuri pasiryžo atpirkti visą žmoniją, kad lemtingoje visam pasauliui kovoje laimėtų humanizmas ir demokratija, tikrosios vertybės, o ne niekšiška imperializmo apologetų, melagių iš KGB ir televizijos “Vremia” stoties veidmainystė.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 1–6
