Man su dešimtmete dukrele teko dalyvauti 1991 m. sausio 13-osios naktį, t.y. kruvinąją naktį, Vilniuje prie Televizijos bokšto. Beregint praėjo diena, kadangi mes atvykome 12 dieną, atėjo vakaras, mes linksminomės, bet kartu sekėme informaciją. Mes girdėjome kalbas, kad šią naktį bus puolamas Televizijos bokštas. Maždaug 1.40 val. pasigirdo pavojaus ženklas, sirenos, gaudesys ir pranešimas per garsiakalbį, kad artėja tankai TV bokšto link. Pasijuto didelis minios sujudimas. Kažkas sukomandavo, kad vyrai ir jaunimas daugiau eitų prie bokšto, dėl apsaugos. Dalis žmonių liko prie pagrindinio pastato įėjimo. Ir štai atšliaužė tankai. Mes tarytum apmirėme. Kas meldėsi, kas šaukė “Lietuva, Lietuva”. Priartėję tankai iššovė kurtinančiu trenksmu. Mes dar glaudžiau susikabinome rankomis. Įtampa buvo klaiki, atrodo, negyventi buvo lengviau negu gyventi. Aš pagalvojau apie dukrelę, šalia stovinčią, jai dar tik 10 metų, o ji visa drebėjo, bijojo tankų. Norėjau pereiti į kitą gatvės pusę, bet kelią pastojo tankai. Staiga jie sustojo ir staigiai pasuko į kalvą. Jiems kelią užtvėrė du automobiliai. Viename iš jų sėdėjo žmogus. Tankai važiavo tiesiai per abu lengvuosius automobilius. Žmonės pradėjo šaukti, kad suvažinėjo žmogų, tuoj atvažiavo greitoji, bet aš bijojau eiti žiūrėti dėl dukros. Tankų buvo aštuoni.
Ir vėl žmonių minia pasitiko tankus prieš tvorą šaukdami “Lietuva”, bet tankai skynė žmonių minią ir artinosi prie bokšto, pralaužė tvorą. Prisiartinus prie bokšto prasidėjo didžiulis šaudymas. Apšvietus prožektoriams matėsi šaškių dūmai, girdėjosi baisus triukšmas ir matėsi, kaip desantininkai šaudė, mušė su šautuvų buožėmis žmones. Šaudymas tęsėsi. Mes išėjome į autobusą 4 val., šūviai jau buvo aptilę. Šitokia baisi buvo kruvinoji naktis.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 51–52
