Apie tai, ką aš mačiau 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto
Išgirdęs šūvius ir televizijos diktorės Bučelytės pranešimą, kad atakuojama televizija, aš su broliu ir jo žentu nuo Kosmonautų prospekto 74 namo išvažiavome link Televizijos bokšto.
Nuo Pašilaičių link Televizijos bokšto dideliu greičiu važiavo daug lengvųjų automobilių. Prie Televizijos bokšto netilo pabūklų ir kulkosvaidžių šūviai. Prie “Saturno” parduotuvės Pašilaičių link dideliu greičiu lėkė 15 šarvuočių. Sustojome Kosmonautų ir Sudervės gatvių sankryžoje.
Televizijos bokšto papėdėje, ten, kur susikerta Sudervės gatvė ir Kosmonautų prospekto atšaka nuo viaduko, nemaža žmonių grupė, susikibusi rankomis, buvo užtvėrusi kelią tankams, kurie važiavo iš Kosmonautų prospekto Sudervės gatve ir nuo viaduko. Prie šių žmonių prisidėjome ir mes. Visi skandavome: “Lietuva”. Tankai iš šios pusės važiuoti per gyvus žmones link Televizijos bokšto turbūt neišdrįso, tik nuleidę pabūklų ir zenitinių kulkosvaidžių vamzdžius į žmonių pusę sukinėjo juos į visas puses, kartkartėmis išleisdami gausius debesis troškių dujų. Šie du pirmieji tankai nešaudė. Šaudė iš tankų ir savaeigės zenitinės tanketės, kurie stovėjo nuo viaduko pusės.
Daug žmonių buvo sustoję ant kalno šalia Televizijos bokšto tvoros ir visi skandavo: “Lietuva!”
Kurtinantis tankų riaumojimas, kulkų švilpimas ir iš tankų leidžiamų dujų debesys nesiliovė gal kokias porą valandų. Pro mus Televizijos bokšto link vis pravažiuodavo ir sugrįždavo greitosios pagalbos mašinos su sužeistaisiais. Pirmieji du žmonių sulaikyti tankai vis sukiojo nuleistus į žmones pabūklus ir kulkosvaidžius. Kadangi jie vis judėdavo tai pirmyn, tai atgal, kliudė ir išdaužė netoliese stovėjusio autobuso ir lengvųjų automobilių langus. Ant kalno girdėjosi sužeistųjų aimanos ir moterų verksmas. Šūviai ir kulkų švilpimas vis nesiliovė.
Po kurio laiko atsirado būrys milicininkų, kurie buvo įsisegę lietuviškas petnešas ir kokardas, tačiau žmonės iš pradžių jų nenorėjo praleisti, tačiau vienam iš jų pasakius savo pavardę (jos neprisimenu), praleido, paskui juos link bokšto nubėgo grupelė vyrukų, ginkluotų grandinėmis ir metalinės armatūros gabalais.
Jie sakė:
– Eikite namo, nes vis tiek televizijos pastatas Konarskio gatvėje jau užimtas.
Šiai grupei nubėgus prie bokšto iš kitos Sudervės gatvės pusės prasiveržė tankai. Tankai dideliu greičiu manevruodami nustūmė žmones, stovinčius ant kalno, šalia Televizijos bokšto tvoros. Šių žmonių vietoje atsirado automatais ginkluoti desantininkai ir atsuko automatus į mūsų pusę.
Tuo metu tankas, stovėjęs Sudervės gatvėje nuo Kosmonautų prospekto pusės, apsisuko ir nuvažiavo į Kosmonautų prospektą, paskui jį nuvažiavo ir kiti tankai nuo viaduko.
Pravažiavo zenitinė savaeigė tanketė, ant kurios sėdėjo krūva automatininkų ir į visas puses šaudė iš automatų. Iš šios tanketės pasigirdo Lietuvos išdaviko ir išgamos KPSS funkcionieriaus Juozo Jermalavičiaus balsas:
– Broliai ir sesės, eikite namo!
Tuo metu nuo Televizijos bokšto atsirado įtartini – civilių rūbais, bet su kariškais batais – vyriškiai. Priėjo prie vienos lengvos automašinos ir vienam iš jų pasakius: “sėdam į šitą ir važiuojam prie Aukščiausiosios Tarybos”, nuvažiavo. Tos mašinos stiklai buvo išdaužyti.
Per visą šią ataką Televizijos bokšto viršutinėje išplatėjusioje dalyje į pietvakarių pusę šviesa buvo įjungta.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 5–8
