1991 metų sausio 10 dienos vakarą, pasiėmęs Lietuvos trispalvę, kuri buvo iškabinta Resp. Druskininkų vaikų san. “Saulutė” pirmajame steigiamajame sąjūdžio susirinkime, o taip pat plevėsavo Baltijos ir Europos kelio bei kitose akcijose, su Druskininkų m. žmonių, daugiausia tremtinių, grupe (viso 62 žmonės) išvykome į Vilnių saugoti ir ginti Lietuvai svarbių objektų ir paremti teisėtą Lietuvos parlamentą ir vyriausybę.
Nuvykome, kaip buvome tarpusavy susitarę, prie Televizijos bokšto. Čia jau radome dar kelis autobusus iš Kėdainių ir kitų Lietuvos vietų. Pamatęs Estijos vėliavą, nešinas sava vėliava, priėjau bendraminčiams padėkoti. Pasirodė, kad tai vyras su žmona. Jis – lietuvis, ji – estė, atvyko aplankyti vyro mamos, bet beveik visą laiką budi čia, prie Televizijos bokšto. Pasiūliau eiti pailsėti, bet estė, Maja Voronka, atsisakė, nes nebus Estijos vėliavos ir žmonės nežinos, kad jie, estai, su mumis solidarūs. Pasisiūliau garbingai laikyti ir jų vėliavą iki 6 val. ryto, kol turėsiu vykti atgal į Druskininkus. Jiedu nuėjo. Šokome, dainavome. Pūtė žvarbus nakties vėjas, bet mus šildė Vilniaus gyventojų atnešta arbata ar kava.
Apie 4 val. ryto vėl atėjo Maja su vyru, nešini karštos kavos termosu, vaišino visus iš eilės, gyvai šnekučiavomės, kol mes išvykome namo, o jie liko prie bokšto.
1991 m. sausio mėn. 12 d. 9 val. ryto mes, druskininkiečiai, vėl išvykome į Vilnių, šįkart keturi pilni autobusai. Vėl prie Televizijos bokšto. Autobusus palikome Sudervės gatvėje, ties namu Nr. 49. Šį kartą prie bokšto jau radome daug mašinų, autobusų, skersai keliukus smėlio barstytuvų užstatyta; ir žmonės būreliais vis plaukė. Ant laiptelių prie Ekskursijų tarnybos jų būriavosi daugiausia, ypač jaunų. Dainavo, šoko, vaišinosi arbata, sumuštiniais. Druskininkų vėliavą-herbą atnešėme prie bokšto ir ten visą laiką buvome, dainavome. Akimis ieškojau savo pažįstamų su Estijos vėliava. Džiaugėmės susitikę. Vakare juodu pakvietė apsilankyti pas jo motiną, kur prie arbatos puoduko pažiūrėjome “Panoramą” ir grįžome prie bokšto. 23.45 val. išleidome į Druskininkus du autobusus su žmonėmis, kurie buvo pavargę ar turėjo reikalų namuose. Apie 1 val. nakties, kadangi buvau sužvarbęs, užėjau į Ekskursijų tarnybą. Šnekučiavausi su čia budėjusiomis, jau pažįstamomis nuo sausio 10 dienos budėjimo, darbuotojomis. Staiga į kambarį įbėgo dviejų vaikinų lydima susijaudinusi pusamžė moteriškė: “Man ką tik paskambino (pažiūrėjau į laikrodį 1.20 val.), kad iš Šiaurės miestelio jau važiuoja jūsų imti”, – beveik rėkte išrėkė ji, vos ne pro ašaras. “Tik užsimečiau ant naktinių marškinių paltą ir atbėgau, čia pat gyvenu…, jie pasakė (kurie skambino), kad pranešk kam reikia, kad jau važiuoja jūsų (bokšto) imti”, – toliau kalbėjo ji. Budinčios moterys (jų buvo 3) susižvalgė (gal provokacija?), bandė klausti atvykusios pavardės, kur gyvena, o ji: “Daugiau nieko nesakysiu, aš lietuvė ir man skambino kareiviai lietuviai. Greičiau skambinkite kur reikia”, – ir išbėgo. Moterys žvalgėsi viena į kitą. Pasiūliau paskambinti į bokštą, pranešti, kokia informacija gauta, kad ir nepatikrinta, o taip pat paskambinti ir į štabą. Tuoj pat štabas atsakė, kad judėjimas Šiaurės miestelio rajone pastebėtas, kad mes sukviestume kuo daugiau žmonių prie bokšto, apjuostume jį. Išbėgau ant laiptelių prie Ekskursijų tarnybos – jaunimas dainavo, ramiai šnekučiavosi – prašiau žmones skubėti prie bokšto, nes šiuo metu taip reikia, ir kviesti kitus, kad ten daugiau žmonių būtų. Paskui nubėgau žemyn Sudervės gatve prie sustatytų smėlio barstytuvų, suradau autobuse vairuotojus ir paprašiau juos pašildyti variklius, nes gal tuoj pat reikėsią užtverti kelią, ir perspėti savo draugus kitame gatvės gale. Vos grįžau prie Ekskursijų tarnybos laiptelių, kai atlėkė su sirena VAI patrulis, iššoko iš mašinos, riktelėjo: “Tankai atvažiuoja!” ir nuvažiavo toliau su įjungta mėlyna mirksinčia lempa.
Žmonės sunerimo. Sakiau, stokim ant laiptelių, susikabinkim rankom. Žmonės susikabino rankomis, stovėjo ir laukė. Per radijo tašką lauke išgirdom prašymą, kad žmonės prie bokšto užtvertų užbarikaduotą įėjimą į požemį.
Pasirodė tankų prožektoriai – tankai atvažiavo Sudervės gatve iki smėlio barstytuvų užtvaros, sustojo. Papliupo automatų serijos, netgi trasuojančiomis kulkomis. Sugriaudėjo tankų pabūklų šūviai, pabiro gyvenamųjų namų stiklai. Minia stovėjo, kėlė kumščius ir skandavo: “Gėda! Gėda! Lietuva! Lietuva!” O automatai tratėjo, tankai šaudė, – blyksėjo ugnis iš jų vamzdžių ir griaudėjo trenksmas.
Staiga pastebėjau tankų prožektorių šviesą nuo bokšto pusės. Mečiausi ten. Bėgdamas prie bokšto mačiau, kaip kita grupė tankų važiavo anapus tvoros. Atsistojau keliaguboj žmonių juostoj, supusioj bokštą. Tuo metu tankai sumaigė tvorą ir riaumodami pasuko bokšto link, pradėjo važiuoti ratu, iš mašinų šoko automatais ginkluoti su šalmais desantininkai. Žmonės glaudžiai juosė bokštą, dainavo, giedojo, šaukė “Gėda!” Driokstelėjo tankų pabūklai – iš viršaus pabiro stiklai, tratėjo automatai. Tankai važiavo į žmones, susispausti daugiau negalėjome, nes turbūt atsirėmėm į bokštą, kurtino pabūklų trenksmas, žlibino ugnis, biro stiklai ant galvų. Suvokiau, kad iš kairės jau nebėra žmonių ir kad atsirėmęs į bokšto sieną stoviu tik su paaugliu berniuku, iš kairės už 8–10 metrų tiesiai į mus važiavo tankas. Raminau bernioką: “Laikykis už mano rankos, stovėkim ramiai, ant mūsų tankas nevažiuos”. Tankas stabtelėjo nuo mūsų per 3–4 metrus, bet vamzdis visai iš arti alsavo į mus. Bijojau dėl vaiko, kad neiššautų. Kiek pastovėjęs, tankas pasuko truputį kairėn ir pravažiavo per pusmetrį nuo mūsų kojų. Pribėgo siaubo apimta moteriškė, šaukė mums: “Eikit iš čia! Jus sutrins tankai! Ten jau neša lavonus! Čia gi žvėrys!” Stumtelėjau vaikinuką: “Eik su moteriške!” Nevilties apimtas galvojau, ką čia dar galim padaryti. Likau prie sienos vienas. Iš kairės ėjo šaudydami automatais desantininkai. Pasisukau veidu į juos ir ramiai stovėjau, laukiau… Stovėjau, jaučiau, kad apie kojas lyg kas baloj trepsėtų, nuo viršaus kažkas byrėjo… Likus 5–6 metrams jie stabtelėjo, norėjau pamatyti veidą to, kurio automatas kliudys mane… Veidai – kaukės, be žmogiškumo žymių, paklaikę… Išgirdau: “Otec, uchodi po chorošemu”. Man springo žodžiai gerklėje: “Synočki, čto delajete?” Atsakė: “Tak nado …” Nusisukau, ėjau palei bokšto sieną, per išdaužytų langų stiklo šukes, o priešais artėjo kita desantininkų grupė. Maniau pro juos praeisiąs, bet vienas jau iš tolo išsitraukė strypą ir užsimojo ant manęs, kriokdamas: “Čego, bl…t, šliaješsia?!” Atsitokėjau anksčiau, negu jis būtų mane pasiekęs, ir pasukau prie nauju žiedu sustojusių žmonių. Skandavome: “Fašistai! Fašistai! Gėda! Gėda! Lietuva – bus laisva!” O desantininkai sustojo prieš mus, nugarom į bokštą, grasino automatais, leisdami papliūpas šūvių. Kažkas šaukė gydytoją, alpo moteris, reikėjo padėti nuvesti iki greitosios. Pakėliau iš po tanko vikšrų pervažiuotą supurvintą megztą kepuraitę, netoliese kitą. Moteriškė, kurią vedėme prie greitosios, buvo be skarelės. Prie greitosios pagalbos užmoviau jai tą švaresniąją kepuraitę, kitą palikau ant palangės. Ekskursijų tarnybos langai buvo tamsūs, estų su vėliava irgi nesimatė. Su bendradarbe ėjom link savo autobuso. Sudervės gatvėje tebestovėjo tankai, sukiodami grėsmingus pabūklus, leisdami kamuolius troškinančių dūmų. Pro tankus ir tanketes, stovėjusius ant tilto, praėjo išlipę iš ką tik atvažiavusio “Kraz” ir šarvuočio gal penkiasdešimt įvairaus amžiaus civilių, gal “jedinstveninkų”. Nuo autobuso grįžom vėl atgal – ieškojom pasimetusių saviškių. Burzgė tankai, žiojėjo tuščiais langais autobusai, kiti – aplamdytais šonais, sudaužytais stiklais, žibintais… Apie 5 val. ryto išvažiavome namo. Namiškiai pasitiko akių nesudėję… O 12 val. ėjau į mitingą pagerbti tų, kuriuos prie bokšto mačiau paskutinį kartą, kurie žuvo, kad Lietuva būtų laisva!
1991 m. sausio mėn. 15 d. su savo bendradarbiais vėl atvykau į Vilnių, į Sporto rūmus, atsisveikinti ir pagerbti tą košmarišką kruvinojo teroro naktį kritusius už Lietuvos laisvę. Paskui nuvykom prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto ir ten padėjome gėlių, uždegėme žvakutes tiesiog ant šaligatvio krašto. Vakare, jau sutemus, atvažiavome prie Televizijos bokšto, nuėjome į tą vietą, kur aukščiau stovėjo tokie siauri metaliniai laipteliai. Jų jau nebebuvo, o visa siena buvo nudėta gėlėmis, degė daug žvakių, rymojo žmonės. Ant aukštumėlės, už gėlių, stovėjo du kariškiai su šautuvais ir automatais, už jų tankai, apsupę bokštą. Karininkas neva atsakinėjo į susirinkusių žmonių klausimus. Ėmiau ir aš jį klausinėti.
– Jūs teigiate, kad čia esate nuo bokšto šturmo pradžios. Pasakykite, ar matote, kad kas nors iš civilių žmonių buvo kuo nors ginkluoti, kad šaudė į jus, jūsų kareivius?
Tylėjo, lyg sakė ne.
– Ar jūs matote ką nors iš civilių žmonių mėtantį į kareivius sprogstamus paketus ar cheminius užtaisus?
Karininkas vėl tylėjo, paskui pasakė: “Ne”.
– Tada, – klausiau vėl, – kodėl CT “Vremia” teigia, kad čia buvo “molodčikai”, kurie šaudė ir net naudojo cheminį ginklą?
Karininkas ir vėl tylėjo, nuleidęs, panarinęs galvą.
– O kaip su bokšto gynėjais? Kiek jų dar turite uždarę? Žmonės kalba, kad išvežate lavonus maišuose ir dėžėse?
– Ne, – sakė karininkas, – gynėjų nėra, nieko neišvežėm. Jei norit, galite pažiūrėti.
– Na jau, taip ir parodysite, – stebėjosi kažkas iš susirinkusiųjų.
– Kas norit į bokštą? Nuvesiu.
– Aš, – tvirtai pasakiau.
Mano bendradarbiai suskato atkalbinėti mane, girdi, dar sušaudys ar ką kita padarys.
– Aš neturiu jokių dokumentų, išskyrus vizitinę (maisto) kortelę. Bet eisiu, ir gal dar kas nors eitų drauge?
Pasišovė jaunuolis. (Paskui susipažinau, tai VU matematikos fizikos stud. Robertas Žižys iš Ukmergės.) Bendradarbiai sakė palauksią mūsų, o mes, karininko lydimi, nuėjome į bokštą. Labai norėjosi savo akimis pamatyti, kas ten dedasi bokšte, o gal (nors naivu apie tai galvoti) dar rasime kokių žymių? Juk vakar dieną mūsų ministro Oleko ir Raudonojo Kryžiaus atstovų net į antrą aukštą neįleido, tik į pirmą, o čia dar rytą AT pirmininkas Landsbergis kalbėjo apie tai, kad bokšte galėjo likti pasislėpusių jo gynėjų.
Mudu su Robertu, lydimi to automatu ginkluoto, tylėdami ėjome į kiekvieną patalpą iš eilės kiekviename aukšte. Baisėjomės tuo, ką pamatėme. Durys visos išlaužtos, kabinetuose, darbo patalpose sulaužyti stalų stalčiai, durelės, iš visur viskas išversta, sujaukta, kai kur išdaužyti langai. Vieni telefonai dar veikia, kiti – supjaustyti. Konferencijų salėje buvo prieblanda, sporto salelėj stovėjo stalo teniso stalas, kareiviai kilnojo svarmenis. Paskui ilgai lipome laipteliais šalia lifto šachtos. (Liftas nedirbo.) Po restoranu esančioje patalpoje su vamzdžiais radom geležinę spintą, atsukome veržles, atidarėme. Pasikėlėme į restoraną, kurio virtuvėj ir ūkinėse patalpose degė šviesa, ten pamatėme didžiulę betvarkę: ant grindų išverstos staltiesės, pinti vietnamietiški padėklai, sudaužytos lėkštės, pilna tuščių butelių, trilitrinių stiklainių su nugertomis sultimis...
Pačioje restorano salėje dūlavo prieblanda nuo Vilniaus žiburių. Prisėdome atsipūsti, užsirūkėme. Atgavę žadą nuo barbariško elgesio pasekmių, pradėjome klausinėti mūsų palydovą, kodėl kariškiai taip nuniokojo patalpas, baldus, langus, virtuvę? “Rebiata razošlis malost …”, – atsakė karininkas.
– O kodėl gi jūs kišatės į Lietuvos reikalus, kas jūsų prašė?, – nenustygau.
– Mums sakė, kad jūs nacionalistai, kad pas jus rusas negali net deputatu būti, – atsakė karininkas.
– Galiu ant pirštų pradėti vardinti deputatus rusus, žydus, karaimus, lenkus, Petrovą, Medvedevą ir daug kitų, – išpyškinau jam.
– Aš neužmušinėjau žmonių, – spyrėsi karininkas. – Mes gavom įsakymą “Vziat pod ochranu…”
– Jūs gal ir įsakymą vykdėt, bet gi privalot galvoti, kas per įsakymas, jūs gi karininkas, – pasakiau.
Taip diskutuodami iš restorano lipome laiptais ir patekome į centrinį pultą. Čia atrodė ramu. Prie durų stovėjo ginkluotas sargybinis, nuo sofos pasikėlė miegojęs ar tik prigulęs karininkas. Monitoriuose kalbėjo “Vremia” diktoriai, kitame spalvotame pažinau Vaitiekūną.
– Kodėl garso nėra?, – paklausiau. – Klausykitės mūsiškių, jei norite žinoti tiesą apie Lietuvą.
– Kalbos nesuprantam, – teisinosi.
Vaitiekūnas tuo metu skelbė, kad Maskvos gyventojai neša tvarsliavą ir medikamentus į Lietuvos atstovybę Maskvoje.
Išverčiau. Pridūriau, kad klausytųsi žinių rusų kalba, visas pasaulis remia Lietuvą.
Iš ten (centrinio pulto) išėję pastebėjome duris su šifrais. Paprašėme atidaryti. Karininkas paaiškino, kad jie nežino šifrų, bet iš vidaus atidaromos jos. Apėjome ratą ir tikrai išėjome pro tas duris. Palypėjome dar aukščiau. Užrakinta. Karininkas sakė, kad ten dieną jau buvo užsienio korespondentai, tarp jų ir Nevzorovas (gėda jam!).
Paskui, kai nulipom žemyn, pasakiau saviškiams, kad patalpos labai nuniokotos, sudaužyti baldai, bet nei gyvų, nei lavonų nematėm. O vakar gal jų dar buvo, gal ne šiaip sau bokšto užpuolikai, pažeisdami visas tarptautines teises, neįleido sveikatos apsaugos ministro Oleko ir Raudonojo Kryžiaus atstovo. Karininkas atkirto, kad jų dokumentai netvarkoj buvę. Pasakėme, kad tai pasityčiojimas ir netiesa – Olekas turėjo leidimą.
Dar kartą nužvelgėme gėles, virpančią žvakių šviesą, nusilenkėme jau šventa tapusiai žemei. Ji bus laisva!
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 38–52
