Sausio 13 d. įspūdžiai prie TV bokšto Vilniuje
Toji sausio savaitė, matyt, visiems tapo riba, kurią peržengus įvyksta lūžis: kas aš?, ką galiu? Po V.Landsbergio kreipimosi, į mus, sąjūdininkus, ėmė kreiptis žmonės “ar važiuosim?” Kitos dienos įvykiai (Spaudos rūmų ir kt. pastatų užgrobimas) visus sukėlė ant kojų ir 23 žmonių grupė iš Nidos naktį iš 11 į 12 d. buvome prie TV bokšto. Visų širdys veržėsi į Nepriklausomybės aikštę, bet radijas vis kvietė prie TV bokšto. Ką jaučiau, ko tikėjausi? Važiavau su vienintele nuostata: gyvename civilizuotame pasaulyje, vadinasi, ginklo nepanaudos. Na, pagąsdins, gal apstumdys, gal net mėlynę galima gauti, bet – ne daugiau. O kad ir priešui būtų baisu – mūsų turi būti kiek galima daugiau. Taigi, ir važiavom, kad sustiprintume šitą “daugiau”.
Pirmoji naktis prabėgo nepastebimai: atsirado akordeonas ir pasikeisdami šokdinom visus. O jau dainų! Ausis visą laiką įtempta, gaudė bet kokį pranešimą iš radijo taško. Kažkas filmuoja, vilniečiai neduoda praeiti: siūlo sumuštinius, arbatą, vyrams – rūkalų. Pilnos kišenės saldainių. Juokauju, kad grįšim kaip iš vestuvių. Žmonių apmažėjo tik paryčiais, bet jų buvimas jautėsi: matyt, ilsėjosi čia pat, mašinose. Apžiūrėjom teritoriją, išsiaiškinom pas apsaugos vyrukus, kurios pozicijos svarbiausios. Nutarėme, kad, iškilus pavojui, mūsų pozicijos bus prie bokšto. Rytas nežadėjo neramumų, o nepabuvoti prie AT rūmų negalėjome – iki vakaro išbuvome ten. Apie 19 val. vėl susirinkome prie bokšto ir nutarėme budėti iki 2 nakties ir pirmu keltu per marias grįžti namo. Vėl dainos, rateliai. Visus linksmino R.Šilanskis, o apie pusiaunaktį – ir “Armonika”. Nuojauta tylėjo. Tiesiog buvo smagu tarp tokių pat pasiryžėlių kažkuo prisidėti, net neįtariančių, kad tas “kažkas” gali būti gyvybė. Prieš pusiaunaktį atvažiavo “Latvija”, išlaipino policininkus. Žmonės subruzdo: gal persirengėliai? Instinktyviai užstojo administracijos duris, girdėjosi balsų, kad reikėtų patikrinti dokumentus. Jų buvo nedaug, 8 ar 9. Ir iš vis, uniformuotų pareigūnų nedaug matėsi. Žmonių buvo žymiai daugiau, nei praėjusią naktį. Ramiai nusiteikę, kad yra kas pakeičia, 1 val. nakties pradėjome rinktis prie autobuso. Išsitraukėm termosus, laukėm likusiųjų. Gal 1.30 val. įpuolė vaikinas: tankai važiuoja! Spėjau nusitverti striukę. Tik ten, ant bokšto kalvos pajutau, kad šalta galvai: išlėkiau be šaliko. Iš visų pusių bėgo žmonės. Negausus žiedas juosė ir išorinę tvoros pusę. Apačioje jau stovėjo žmonių siena. Paliktas siauras tarpelis bėgantiems prie bokšto. Užlėkėm geležiniais laipteliais. Čia jau stovėjo gal 4 žiedai. Vieni kitus ragina, kad juostų aplink, bėgo tikrinti, ar tikrai stovi aplink. Aš su kolege atsistojom šalia pagrindinių durų. Virš mūsų plevėsavo trispalvė. Žmonių gausėjo. Prieky sustojo vyrai. Grėsmingas riaumojimas artėjo. Staiga nutvilkė mintis: bokšto sienos stiklinės, spūstelėjus su visais stiklais būsim suvaryti į vidų. Kažkas sušuko, kad atsitrauktume nuo tų stiklų. Riaumojimas artėjo, pasigirdo šūviai. Kažkas riktelėjo, kad išsižiotume. Dūmai, šaudymas, triukšmas artėjo. Kilo panika, kad dūmai – tai dujos. Viena moteris baloje susišlapino nosinę. Apačioje jau virė mūšis. Riaumojimas ir šaudymas buvo toks stiprus, kad dužo langai ir nesupratau – apačioje ar ant kalvos. Mano pusėje mašinų dar nesimatė. Skandavome, bandėme dainuoti. Tamsą perskrodė spindulys. Vienas, kitas. Aha, štai kaip atrodote: iš vamzdžio pirma pliūpteli ugnis, o paskui pasigirsta garsas (kaip žaibas su perkūnija – pagalvojau). Jie buvo šalia. Ar buvo baisu? Nežinau. Greičiausiai – ne, nes galva “dirbo šaltai”, be panikos. Pasigirdo sausas automatų kalenimas, tebešaudė tankai. Šalia susirietusi ėmė klykti mergina šviesiais kailinukais. Ji buvo su draugu. Tas beviltiškai bandė ją kelti, bet ir pats buvo suakmenėjęs. Tratėjo automatai, švystelėjo kulkų trasos. Priešais stovėjo kareiviai ir, šaukdami kažkokius šūkius (kaip rytų kovose), pašokdami puldavo, bandė perkirsti žiedą. Tai truko visai trumpai. Staiga už nugaros dužo vienas langas, tuoj pat – antras. Pasimetėm. Kažkas šūktelėjo, kad nebijotume, ten turi būti savi. Pasipylė vandens srovė. Sumaištis. Gręžiojomės atgal, nesuprasdami, kodėl savi vandeniu “muša” iš už nugaros, kai priešais puola kareiviai. Žiedas buvo pralaužtas. Ir tada pamatėm, kad viduje jau nebe savi. Buvo pikta: kaip, taip greitai? Nesitikėjo, bandėm grįžti, vyravo visuotinė sumaištis. Kareiviai, pasišokinėdami ir pasišūkaudami, darbavosi iš peties: automatų buožėmis stūmė tolyn. Kaleno automatai, matyt į žemę, nes šalia nesimatė sužeistų. Atsitraukėm, bet nesiskirstėm. Žiūrėjom į bokštą ir pagal dūžtančių langų stiklus skaičiavome kuriame aukšte užpuolikai. Iš už užuolaidos (langas su trispalve) išniro į kumštį suspausta ranka. Trumpam. Skandavom: LAISVĖ! Tuoj dingo vėliava. Kas ištiko drąsuolį iš to kambario? Vieni grūmojo, karštesni vos nekibo į atlapus. Tramdėm, raminom. Štai tada pasigedau žmogaus, kuris pasakytų ką toliau daryti? Matau, kokie bejėgiai ir pasimetę. Atsisuku atgal – prie metalinių laiptukų stovi du ar trys policininkai. Stovi ir žiūri. Aš nenoriu kaltinti tų žmonių, gal jiems taip liepė, bet tos jų uniformos rėžė didžiausiu disonansu su tuo, kas darėsi aplink. Vėl išniro šarvuotis ir sukinėdamasis visus stūmė žemyn. Klupinėjau, užkliuvau už laidų, krūmų. Galvoje tvinksi viena mintis: nepargriūti, nes tada viskas. Mačiau, kaip suklupo vyriškis ir tiesiog iš po vikšrų paskutinę akimirką atšoko. Gerokai atstumta atsidūriau prieš kareivių eilę. Įsižiūriu: nedideli, lankstūs, daug azijatų. Ginkluoti automatais ir šviesiais (plienas?) metaliniais strypais. Stebino akys – stiklinės, bejausmės. Nutariau – girti. Šalia stovinti moteris paneigė: bandė kalbinti, kvapo nejautė. Narkotikai? Savo bejėgiškumą neigėm kaip mokėjom: šaukėm, skandavom, kolegė siuntė prakeiksmus, matyt, per arti pripuolė. Juodukas užsimojo strypu. Prišoko rusas, matyt, vyresnysis: “ne bei ženščinu!” ir sulaikė iškeltą ranką. Ir pats isteriškai ėmė šaukti: “uberite ženščin, uberite, govoriu!” Reakcija atvirkštinė: prisijungė daugiau žmonių, vėl susispietėm ir siena prieš sieną ėmėm dainuoti. Nebaigėm antros dainos ir paskutinė šarvuočio ataka nustūmė mus žemyn. Toliau, palei tvorą, dar stovėjo žmonės. Mačiau, kaip vienas iš šarvuočių pasisuko link jų. Klyksmas, sumaištis, žmonių liko mažiau. Esu trumparegė, atstumas per didelis (be to – tamsu), kad galėčiau pasakyti, ar buvo aukų. Iš už tvoros (tik jai prasidedant) prie žemės pasilenkė vaikinas ir suradęs (akmenį, žemių?) paleido į kareivį. Pasigirdo automato kalenimas. Vėl žmonių sumaištis. Ar buvo aukų? Jau nebemačiau. Mane purtė šaltis, ieškojau savų. Pribėgo vyras: – Sužeista? – Ne. Kiti du bėgte nešė moterį, kuri vis aiškino, kad nieko baisaus, pati nueis. Ant tako mėtėsi kruvinas raištis. Išėjau į gatvę, pažiūrėjau į laikrodį – 3.20 val. Žmonės stovi gatvėje. Šalia į mašiną guldo atneštą vyriškį, girdžiu – infarktas. Ir staiga lyg perkūnas iš bokšto (?) per garsiakalbį balsas: “broliai ir seserys! Skirstykitės! Namie jūsų laukia vaikai. (Dar kalbėjo apie demokratinę ir socialistinę valstybę ir dar kažką). Aplink suūžė: “ Jarmalavičius!” Kažkas mestelėjo – “juda!” Ir šitą “juda!” pasigavo minia ir skandavo grūmodama bokštui. Su tokia jėga skandavo, kad tas, kuriam tai skirta, per visas sienas turėjo pajusti.
Autobusą radau gerokai pavažiavusį, bet sveiką (pakely stovėjo keli be langų). Ar visi gyvi? Trūko dviejų, vyrai surado ir jas. Ačiū Dievui. Autobuse tylu, vyresnieji paprašė dvigubo validolio, pati išgėriau porą tazepamo ir karštos arbatos: vis dar purtė šaltis.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 31–37
