1991 m. naktis iš sausio 12-os į 13-ąją
Gyvenu Lazdynų rajone, greta parduotuvės “Papartis”. Vėlyvą šeštadienio vakarą (apie 24 val.) su bičiule išsiruošėme budėti prie Televizijos bokšto, pasiryžusios ten likti iki ryto.
Apėjome aplink bokštą: minios žmonių gyvai šurmuliavo. Vieni dainavo, kiti, gindamiesi nuo žvarbaus vėjo ir šlapdribos, smagiai šoko. Apsižvalgiusios, mudvi su bičiule susiradome ramesnę vietelę, visai netoli įėjimo į bokštą. Pro stiklinę pirmojo aukšto sieną matėme viduje prie televizoriaus susibūrusius jaunuolius. Ant grindų draikėsi dėl visa ko paruoštos gaisrinės žarnos vandeniui.
Apie 1.40 val. kažkoks vyriškis per megafoną žmonėms pranešė, jog link Televizijos komiteto ir bokšto juda tankai, desantininkai ir kt. Žmonės akimirksniu sureagavo: tvarkingai keliais žiedais apsupo bokštą, tvirtai susikabino. Ten, kur mes stovėjome, vyrai stojo priekyje moterų: mat šioje vietoje buvo daugiau šeimų su paaugliais. Tankai jau riaumojo visai arti ir netrukus orą sudrebino patrankos šūvis. Niekas nepajudėjo iš vietos: manėme, jog jie mus tik gąsdina, nori išbaidyti. Į viršų pakilo balti tirštų dūmų tumulai, aš pamaniau, jog paleido kokias nors dujas, todėl skubiai išsitraukiau nosinaitę akims prisidengti. Po poros minučių pamatėme tankus: jie šliaužė laužydami metalinę tvorą, tiesiai prie bokšto, nuolat pyškėjo kurtinantys patrankų šūviai, danguje susikryžiavo šviesos ruožai, įstiklinto bokšto stiklai žiro tiesiai žmonėms ant galvų (daug ką šukės sužeidė). Aš plačia apsiausto apykakle pridengiau ausis ir, žybtelėjus liepsnai, laukdama eilinio šūvio, smarkiai išsižiodavau (taip mane kažkas pamokė daryti). Mūsų pusėje tankų žiedas apjuosė bokštą: išsirikiavo nedideliais tarpais vienas už kito šonu į gynėjus. Priešais mus lanku išsiskleidė ginklus atstatę desantininkai. Toliau viskas įvyko žaibiškai: į bokštą pro žmonių galvas švilpė kulkos, nuo garso smūginės bangos biro stiklai. Stovėjau prie pat bokšto sienos. Atsigręžiau atgal ir pamačiau, jog man už nugaros, bokšto viduje, viskas ryškiai liepsnoja ir blaškosi kažkokie žmonės. Sprogo paketas: atrodė bokštas tuoj tuoj užgrius minią. Tada dar nežinojau, jog tuo metu iš priešingos bokšto pusės pro nušautų ir sutraiškytų lavonus į bokštą prasiveržė “smogikai”. Visai arti manęs, man iš dešinės, desantininkas spyriu iš vidaus išmušė stiklą ir iššoko pro angą. Tai buvo tarsi signalas tiems jo sėbrams, kurie, išsirikiavę priešais mus, pyškino, kur pataikė. Kažkas man už nugaros paleido stiprią čiurkšlę vandens (iš žarnos), srovė nutėškė nuo mano galvos megztą kepuraitę. Dar spėjau išgirsti, kaip iš priekio mus prie bokšto spaudžiantys desantininkai, pamatę, jog jiems kelias jau “nuvalytas”, suriaumojo: “Nu, pošli!” Jie puolė pirmyn prie bokšto, o mes, neturėdamos kitos išeities, žengėme jų pasitikti, “prasišukavome” pro jų tarpus ir atsidūrėme priešais tankų grandinę. Jie stovėjo vietoje ir grėsmingai burzgė. Skubiai nėrėme pro pakeltus vamzdžius pirmyn. Už tankų, laukymėje, priešais pynučių tvorą, buvo daug išsklaidytų žmonių. Pamačiau, kaip už parankių veda sužeistuosius: krauju pasruvę veidai, kruvinos rankos (gal sužeidė stiklų šukės, gal sprogstamieji paketai, gal kulkos?).
Dar kartą atsigręžiau į bokštą: ten virte virė baisi sumaištis. Atokiau atsitraukusiųjų žmonių dalis sustojo prie pynučių tvoros, iš tolo stebėdami kautynes. Mes su bičiule nusileidome nuo šlaito: apačioje vėl kelią pastojo tankai. Nuo baisių smūgių žiro arčiau stovinčių gyvenamųjų namų langai.
Mums nieko blogo neatsitiko, nes bokštą gynėme nepavojingoje pusėje: žudikai veržėsi iš priešingos pusės, o čia buvę įsijungė šiek tiek vėliau. Šioje pusėje nei nukautų, nei sutraiškytų nemačiau, daug ką galėjo sužeisti stiklo šukės ir garso bangos smūgiai.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 28–30
