1991 m. sausio 12 d. 9 val. 4 autobusai iš Druskininkų išvažiavom į Vilnių, visi sakė, kad reiks važiuoti prie Televizijos bokšto, nes ten nedaug žmonių. Atvažiavę į Vilnių, pasukom visi prie Televizijos bokšto. Mes, Druskininkų sąjūdžio kapela, turėjom atsivežę akordeoną, armoniką ir būgnelį. Žmonių prie bokšto buvo daug, mes pradėjom groti, visi šoko ratelius, nes buvo sušalę, šoko vaikai, šoko suaugę ir senukai, taip daina keitė šokį, buvo daug jaunimo, atvyko liaudies šokių grupė “Ratilio”, kurie sakė, kad čia jau trečia diena, pamiegam porą valandų ir vėl čia šokam, dainuojam.
Taip atėjo ir vakaras, nenusibodo mums tos 12 val., žmonių prisirinko daug. 24 val. mums reikėjo grįžti į Druskininkus, bet žmonės pradėjo prašyt, kad liktume su muzika, kadangi jiems bus šalta ir be to kažkas pasakė, prašė, kad liktų daugiau žmonių, nes yra žinių, kad gali pulti bokštą. Mes nuėjom iki mūsų autobuso ir prašėm, kad vieną autobusą paliktų, nes likti buvo daug norinčių. Taip mes vėl grįžom prie bokšto, grįžę užkandom, kas ką turėjom ir kitus vaišinom, nors Vilniaus gerieji žmonės nešė visą laiką kavos, arbatos, sumuštinių ir, pagalvoji, kaip gražu ir gera, kai yra gerų vieningų mūsų lietuvių.
Praėjo gal valanda, kai išgirdom pranešimą, kad važiuoja tankai ir kad visiems reikia stoti susikibti rankom. Mes susikibę, gal kokios penkios ar daugiau eilių, pradėjom giedoti “Marija, Marija”, po to meldėmės. Kai išgirdom važiuojant tankus, kurie jau važiuodami šaudė, mes visi pradėjom šaukti “Lietuva, Lietuva”, visi susikibę jautėmės drąsiai, niekas neturėjo rankose net rykštės, ne tik ginklo.
Gerai mačiau, kaip privažiavo tankai prie pat žmonių, be jokios komandos, be žodžių atsuko vamzdžius į langus ir baisus trenksmas su stiklo dūžiais pasipylė ant žmonių. Mes vis tiek šaukėm “Lietuva, Lietuva”, po to antras kurtinantis šūvis ir po to automatų serijos, mes, vos spėję pasiimti savo armonikas, atsitraukėm nuo langų, pasipylė dūmai, mačiau, kaip žvėriškai kareiviai mušė buožėm nekaltus žmones, mačiau, kaip vienas vyriškis gėdino kareivį, kuris stumdė moteris. Mes traukėmės toliau, suprasdami, kad prieš šitą žvėrį nuogom rankom bejėgiai. Suradę savo autobusą visi verkėm ir meldėmės už mirusius. Mačiau, kaip greitosios pagalbos mašinos vežė sužeistuosius ir mirusius. Moteris vilnietė atnešė mums prie autobuso karvalolo ir vandens. Ačiū jai. Ji mums pagelbėjo, nes visų širdys buvo suspaustos nuo to žiaurumo ir ašarų.
Tokio niekšiško žiaurumo niekada nepamiršim, o budeliai savo atpildą gaus.
O išdavikui Burokevičiui siunčiu šiuos mūsų Maironio (jeigu neklystu) žodžius:
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji
O dvasią užgniaužtum Tėvynės jaunos
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minės kaip išgamą mūsų dienos.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 26–27
