Aš buvau prie bokšto
Tą vakarą kažkodėl buvo labai neramu. Ypač po to, kai išgirdau, jog Burokevičiaus įsakymu streikas oro uoste pratęsiamas iki sausio 13 dienos 14.00 valandos. Dabar, kai sugretinu kai kuriuos įvykius, daug kas paaiškėja. Ypač turint galvoje, kad užgesus bokšto avarinėms šviesoms, skridimai lėktuvais Vilniaus teritorijoje darosi pavojingi.
Kelias naktis jau buvau nemigusi, o sekmadienį man reikėjo dirbti (aš dirbu energ. ir elektrif. g-biniame susivienijime budinčia inžiniere), todėl priguliau apsirengusi, net su batais. Įsijungiau radijo tašką, televizorių. Maždaug 1.20 val. išgirdau šaudant iš pabūklų, iššokau į balkoną – šaudė prie bokšto. O televizoriaus ekrane pamačiau Audrių Butkevičių, kuris pranešinėjo, jog bokštas puolamas, bet šaudoma tuščiais šoviniais. Užsimečiau paltą, kepurę, šaliką ir nubildėjau laiptais į gatvę. Labai greitai pavyko susistabdyti raudonos spalvos “Moskvičių” – furgoną. Ten sėdėjo du rusiškai kalbantys jaunuoliai, kurie irgi skubėjo prie bokšto, kaip supratau, paimti savo darbuotojų, prekybininkų, surado vietelę ir man.
Važiavome Justiniškių gatve, o sankryžoje su Kosmonautų prospektu, ties Spaudos rūmais, susidūrėme su tankų ir tankečių kolona, kuri važiavo nuo Viršuliškių pusės link bokšto. Bet ji tik buvo pradėjusi važiuoti pro sankryžą, todėl man pasiūlius pralėkti šaligatviu, taip ir padarėme. Ant viaduko, kuris yra prie bokšto, atvykome anksčiau negu ta karinė kolona, tačiau ten jau buvo kita, kurios priekyje sukiojosi tankas ir šaudė. Šlaitai atrodė sausakimši nuo žmonių. Vaikinai norėjo su mašina sprukti pro patį tanką, tačiau man pasakius, kad jiems nėra nieko švento ir mus paprasčiausiai sutraiškys, sustojome ant viaduko šaligatvio.
Iššokau iš mašinos ir nubėgau į būrį žmonių, kurie stovėjo ant šlaito. Vyrai tuoj pat patarė išsižioti, tuomet nuo šūvių neužguls ausų. O tankas vis šaudė, neskubom traiškė mašinas. Mes šaukėm: “Lietuva!”, “Okupantai!..” Tai turbūt buvo manevras, norint atitraukti žmonių dėmesį nuo bokšto, kita vertus, kelias link jo buvo mašinomis užbarikaduotas. Kiek tai tęsėsi, dabar sunku pasakyti, bet atrodo neilgai, nes greičiausiai ta kolona, kurią mes aplenkėm, pradėjo šturmuoti bokštą iš Lazdynų pusės. Tada atbėgo vaikinukai, kurie pasakė, kad užpuolikai supa bokštą ir reikia pagalbos ten. Aš pasileidau paskui juos. Prisimenu, kaip nubėgau žemyn šlaitu, perkirtau gatvelę ir vėl šlaitu aukštyn, pro išverstą tvorą patekau į bokšto teritoriją. Bet čia jau stovėjo du tankai: pirmasis vis šaudė, o antrasis vis sukiojo bokštelį su galingais prožektoriais, kuriais po pievą lyg žvėris medžiojo žmones. Priekyje prieš pirmą tanką, spėjau pamatyti koloną kareivių, išsklidusių po pievą. O prie antrojo tanko priekio prišokę jaunuoliai bandė nustumti jį atgal. Tas jų ryžtas man pasirodė toks beviltiškas, kad pradėjau šaukti, jog eitų šalin. Netoli buvęs jaunuolis man paaiškino, kad po vikšrais prispausta mergina. Kaip įžiūrėjau, mergina buvo po dešiniuoju vikšru. Iš bejėgiškumo nebežinojau ko griebtis, tuo momentu tanko prožektorius pagavo mane savo spinduliu, pradėjau mosuoti rankomis, kad važiuotų atgal, bandžiau mostais parodyti, kad po ratais žmogus. Negalėjau pamatyti, plieskianti į akis šviesa žlibino mane, bet tik pamačiau, kaip vienas jaunuolis ant kupros išvilko merginą. Puoliau prie jo pagelbėti aš ir dar keli vaikinukai. Nešiau merginą už kojų ir supratau, kad jai sutraiškytos šlaunys. Nes, kai norėjau tvirčiau suimti kojas, mergina skardžiai sudejavo. Niekad nepamiršiu vaikino žodžių: “Pakentėk, sesute” ir man pasirodė, kad ją išnešęs vaikinas – brolis. Kai aš paklausiau merginos, kaip ten atsitiko, išgirdau atsakymą: “Aš tik norėjau prabėgti”.
Nusileidom šlaitu žemyn prie greitosios pagalbos mašinos, o ten, viduje, jau gulėjo vaikinukas, gydytojas jam teikė pagalbą. Mūsų prašė palaukti. Paguldėm merginą ant pievos, o kiti berniukai nubėgo ieškoti transporto, kad kuo skubiau sužeistoji patektų pas gydytojus. Aš dar spėjau paklausti, kur jai sutraiškytos kojos, ji man parodė, kad per šlaunis. Tuojau pat atvažiavo lengvoji automašina. Berods raudonos spalvos “Moskvičius” ir ją įkėlę išleidom. Kartu nuvažiavo vaikinas, kuris ją ištempė iš po tanko.
Aš pasilikau prie greitosios. Stebėjau vaikinuką, kuris ten gulėjo. Mane pritrenkė tai, kad jis buvo labai jaunas, smulkių veido bruožų ir atrodė dar visai vaikas. Plaukai ilgi, juoda striukė pakelta į viršų, o gydytojas kažką darė žaizdai pilve. Po kurio laiko gydytojas paprašė žmones iškelti vaikinuką iš neštuvų ir paguldyti ant pievos, sakydamas, kad jam jau nebepadėsime, reikia gelbėti dar gyvus.
Aplink būriavosi žmonės, fotografai, žurnalistai. Viena moteris paklausė, kad vaikinuko širdis dar plaka. Reikia kažką daryti! Priklaupiau šalia ir pradėjau daryti dirbtinį kvėpavimą, bet kažkoks vyriškis, pažiūrėjęs į vyzdžius, pasakė, kad jie jau nereaguoja į šviesą. Viskas veltui. Vaikinuko kairė plaštaka tarp nykščio ir piršto buvo išdraskyta – ar sprogimo, ar dar nuo ko, negalėjau suprasti, o žaizdelė pilve buvo tokia, rodos, nedidelė, kad protas neišnešė, kaip nuo jos galėjo mirti žmogus.
Šalia paguldė vyrą. Ramaus, gražaus veido. Stamboko sudėjimo, apsivilkęs šviesia striuke, kuri buvo atlapota, o krūtinė aptvarstyta, ir maždaug širdies plote matėsi pro tvarsčius raudona žaizdelė. Klausėm gydytojo, gal dar galima kuo padėti. Lyg nuosprendis nuskambėjo žodžiai: “Jam pataikė į širdį”. Ir vėl šalia guldo vyriškį, kurio veidas uždengtas balta nosinaite. Kažkas pažiūri ir sukrėstas pasako: “Geriau nežiūrėkit, tai baisu”.
Vėliau kažkokia moteris, ieškodama sūnaus, prieina prie vaikinuko, kuris mirė pirmasis, galvodama, kad tai sūnus, apžiūri jo šaliką ir tik paskiau atsidūsta: “Ačiū, Dievui, ne sūnus”, bet geriau įsižiūrėjus pasako, kad tai juk Darius ir mokyklos numerį, kurio aš nesupratau. Man tai buvo baisu, juk Darius irgi turi motiną. Vėliau, kai kūnus mačiau jau pašarvotus, įsitikinau, kad vaikinukas juodos odos striuke – tikrai Darius Gerbutavičius. Jis buvo pašarvotas bažnyčioje prie Aušros vartų. O vyriškis pašauta krūtine – Vaitkus, aš tuo nė kiek neabejoju.
Vėliau tuos kūnus išvežė greitoji, o daugiau žiūrėti ir laukti, kaip žudo žmones, darėsi nepakenčiama. Akis užplūdo ašaros, susiėmiau rankomis galvą ir pasukau namų link. Tankas prie viaduko dar šaudė, su malonumu traiškė mašinas, o aplink šokinėjo žmonės ir rodė špygas. Ten stovintiems žmonėms pasakiau, kad neleistų artyn vaikų, nes tai, ką mačiau, baisu, o jaunimas juk nežino, kas yra baimė.
Grįždama namo susipažinau su moterimi, kuri ėjo irgi nei gyva, nei mirusi. Kaip vėliau įsišnekėjom, ją ištraukė iš po tanko. Tikrai yra Dievas, pasakė ji, juk aš po tuo tanku visą laiką kalbėjau poterius. Man atrodo, ji pati parašys, ką matė, o gyvena, kaip supratau, prie “Žilvino” parduotuvės, nes ties ta sankryža mes išsiskyrėme.
Baimės tikrai nebuvo, ten, kur mūsų daug, mes nugalėsime. Aš kiekvieną dieną einu į Nepriklausomybės aikštę ir ten man ramu. O baisu tai, kad vadinamoji tarybinė armija – tai armija prasigėrusių ir degradavusių žmonių, kuriems nužudyti taikius žmones – paprastas reikalas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 22–25
