Neramus lietuvio miegas nuo sausio dešimtosios. Gyvename netoli Spaudos rūmų. Vidurnaktį sirenos gausmas, tarsi Tėvynės šauksmas, pažadino visus. Šokau, žadinau kaimynus, kurie, žinoma, jau nemiegojo, pasakiau, kad per radiją kviečiami žmonės ir – prie rūmų. Ten jau buvo keletas, o po penkių minučių – jau visas būrys. Buvo jau ir įgūdis greitai skubėti, kur gresia nelaimė. Tankų ten jau nebuvo, ir ramūs po valandėlės vieni skirstėsi, kiti dar stoviniavo, turį mašinas apvažiavo kitus objektus. Rytą – visi į darbą. O grįždami iš darbo pamatėm, kaip tankais išmaltos vejos, grioviais išduobta žemė, išgąsdinti žmonės stoviniuoja nedideliu būreliu prie rūmų. Viduje – okupantai.
Tryliktosios naktis nepalyginama. Pažadino tankų gausmas. Važiavo link bokšto. Mąstyti nebuvo kada. Po minutės bėgom prie bokšto. Jaunesni greitai, vyresni pamažu – visų akyse išgąstis. Prie pat paradinių durų – pirmasis pabūklo trenksmas. Stogais praslysdavo šviesos stulpai, ir vėl vienas po kito trenksmai. Žmonės skandavo “Lietuva”, “Laisvė”, giedojo “Marija, Marija…” Žmonių daug, prieš duris pilna aikštelė. Priešaky, už policininkų nugaros, atsistojau ir aš. Balti garų kamuoliai artinosi į žmones. “Prisidenkit burnas, akis”, – kažkas šaukė. Pro atdarą langą, virš galvų, sklido ramus vyriškas balsas: “Žmonės, nesiskirstykit, stovėkit, jums nieko nedarys, į jus nešaudys…” Taip du ar tris kartus.
Staiga žalsva šviesa, sklindanti už nugaros. Tankai! Prie mašinų stovėjo žmogus! O per jas, raitydamas metalines nuolaužas, šliaužė tankas, kitas… “Bėkim prie bokšto!”, – pasigirdo paauglio balsas, dar kitas. Ir susimaišė viskas. Kažkieno klyksmas, dūžtančių stiklų skambesys po minutės, pavieniai šūvių garsai. Visi pritilo, žmogaus, stovėjusio prie mašinų, nebesimatė. Visi lyg pritrenkti. Niekas to nesitikėjo: šūvių, važiavimo ant žmonių, dujų… Atsipeikėjo ne visi iš karto. Vieni sustingę stovėjo, kiti šoko ieškoti savųjų. “Kulkos pro kojas zvimbia!”, – vėl balsas. Aš to nejaučiau. Dalis pasitraukė už sienos. Vyrai netoli suplaktų, sutrintų mašinų darė neštuvus, kėlė sužeistąjį, nešė, o į žemę krito krešuliai, tekėjo kraujas. “Mama, o ant kalno kalnai lavonų ir sužeistųjų!”, – vėl jaunuolio balsas, pažadinęs daugelį. Dalis, daugiausia darbininkai, paprastos moterys, kilo į viršų. Tamsas, šūviai, krūmai, išmaltos duobės. Paaugliai tekini… Viršuj triukšmas, šūviai, rusiški ir lietuviški žodžiai. “Do zabora”, – aiškiai pasigirdo skardus vyro balsas. Kam jis, mums, ten, viršuje, esantiems? Girdėjosi duslūs šūviai – arba bokšte, arba toliau, miškely už bokšto. Iš už krūmų išniro vyriškis, už pažastų tempiąs kitą vyriškį. Paguldė ant žemės, sunkiai atsiduso. Puolėm padėti: vieni paėmė už pečių, moterys už kojų. Už nugaros suburzgė šiek tiek aukščiau pavažiavusi greitoji. Atnešęs iki čia lavoną, o gal sužeistą, tas pats vyriškis šoko vėl atgal. “Ten labai tamsu, nieko nematyti!”, – tik pasakė. Vėl sumaištis…
Ir pagaliau, nuo kalno, per ruporą pasigirdo labai labai garsiai šleikščiai saldus balsas: “Broliai ir seserys! Dabar bus mūsų, darbininkų ir valstiečių, valdžia. Ne kapitalistams tarnausim. Mūsų…” Nieko nebesinorėjo. Nebesupratom, kodėl ir iš kur tokia valdžia, gausiai aplieta mūsų pačių krauju…
Daugelis, nuleidę galvas, paliko bokštą. Toliau nuo tokių “brolių ir seserų”.
P.S. Tankai važiavo du kartus. Antrą kartą maždaug po 10 minučių.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 15–16
