Tą baisiąją naktį, sausio 12, 13, 14 dienas buvau Vilniuje, todėl privalau būti liudytoju. Aš vis rašiau ir neišsiunčiau. Man atrodė, kad mano liudijimas per menkas ir vis delsiau.
Nuo sausio 7 dienos nebuvo namuose ramybės. Namuose būti negalėjau, todėl kaip tik buvo galimybės važiavau į Vilnių, stoti į gretas tų, kurie ryžosi ginti Lietuvos Laisvę, Landsbergį. Nuo tų dienų iki šiol mintimis randuosi Nepriklausomybės aikštėje.
Bet aš turiu liudyti 13 dienos įvykius. Taigi iš Nepriklausomybės aikštės 12 d., temstant su draugais nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Ten buvo daug žmonių, daugiausia jaunimas. Skambėjo liaudies dainos, grojo armonika, šoko. Žodžiu apie bokštą jaunimas linksminosi ir kitus linksmino. Tas dienas ypač daug buvo žmonių visur ir prie bokšto ir Nepriklausomybės aikštėje.
Pabuvojome pora valandų ir vėl grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Pusiaukelėje sutikome priešais maurojančius tankus, lyg skaičiavau kiek jų ten važiavo, bet neprisimenu po viso to. Mes pasukome atgal, stebėti kur jie važiuoja. Mano draugai sakė, kad tikriausia važiuoja prie bokšto. Taip. Tikrai prie tilto sulaikė žmonių minia. Bėgo žmonės iš gyvenamų namų. Lipo iš mašinų, kurių buvo daug atlydėjusių, kaip ir mes. Kabinosi rankomis. Mes taip pat puolėme prie minios. Tankai tai pavažiuodavo, tai vėl vietoje sukiojosi. Tarytum baisus žvėris riaumodamas vis sukiojo savo šnipą į žmones. Nežinau, koks tai jausmas apėmė mane, o be abejo ir kitus, nebuvo jokios baimės, o tik kažkoks ryžtas stoti prieš tą “žvėrį” ir savo tvirtybe, ryžtu nugalėti. Surikau: “Šauk, šauk, jeigu gali, jeigu tik tiek tau reikia ir važiuok iš čia atgal”. Lyg išgirdo mano žodžius – šovė. Suskaudo galvoje kažkur ir nepamenu kaip atsidūriau ant žemės. Man atrodė, kad aš mirsiu, nes į mane šovė. Žegnojausi ir šaukiau: “Dieve, ką jie daro, atverk jų akis, pasigailėk manęs”. Bijojau pasijudinti, bet pabandžiau pakelti ranką, pažiūrėti į ją, pačiupinėjau galvą, ji lyg sveika. Pasirėmusi į netoliese stovinčią mašiną atsistojau, visa drebėjau, ausyse ūžė, visas triukšmas nutolo. Žmonės pakriko. Vieni lipo į kalną, kiti dar tvirčiau susikibo rankomis ir šaukė: “Lietuva”. Apsidairiau, kur nušautieji, tačiau man paaiškinimo, kad šaudo iš tuščių. Po to šaudė ir šaudė. Tokie jauni žmonės liepė užsiimti ausis ir išsižioti. Savijauta buvo bjauri, tačiau baimės nei kiek. Aš stovėjau ir vis kartojau: “Dieve, pasigailėk jų, duok jiems proto”. “Ką jie daro, ką jie daro”. Suradau savo draugus - buvo lengviau. Pasakiau, kad ant vienos ausies visai negirdžiu. Draugai taip pat buvo nugriuvę ir apkurtę. Man trūko ausies būgnelis.
Išgirdome balsus: “Tankai, tankai!” Šie tankai stovėjo, šaudė ir leido dūmus, kurie graužė akis ir apsunkino matomumą. Tačiau kiti tankai iš kito šono greitai važiavo prie bokšto. Daug žmonių puolė lipti į kalną, bėgti prie bokšto. Mes taip pat skubėjome prie bokšto. Tačiau aukšta tvora pastojo kelią. Jaunimas lipo pro viršų. Praardė tvorą. Lindo ir bėgo ginti bokšto. Mano kaimyno žmona neleido vyro, laikė už rankos ir kartojo: “Turi užauginti dukrą (ji pamotė), ji liks viena, neleisiu, Jonai”.
Taip norėjau būti ten, kur riaumojo prie bokšto tankai. Jonas sakė, kad ir aš neičiau, tačiau buvau belendanti pro tvorą, kada keletas jaunuolių grįžo ir sakė, kad neitumėm, nes nieko jau nepadėsim, o jie paleido ašarines dujas (nes buvo užsidengę akis rankomis).
Girdėjom automatų tratėjimą, girdėjome kulkų zvimbimą, stiklų žvangėjimą, žmonių klyksmus ir vis “Lietuva”. Dar ilgai girdėjosi šūviai.
Atsitokėję nuo to baisaus vaizdo ir tų pergyvenimų, pasimetę su kitais draugais, nutarėme nieko nelaukę grįžti į Nepriklausomybės aikštę, kur dar galėjom būti naudingi.
Atvažiavę prie Aukščiausiosios Tarybos išgirdom pranešant pirmas aukas, po to dar ir dar. Stovėjo milžiniška minia žmonių, pasiryžusių apginti Laisvę ir Parlamentą su jo vadovais. Čia dabar susirinko iš visur, kur tik buvo budėję žmonės. Ta naktis, tiksliau rytas nuo 2.30 val., buvo labai ilga. Tankai riaumojo aplinkui, o minia stovėjo kaip mūras ir paprašius Pirmininkui pasitraukti nuo Aukščiausiosios Tarybos toliau, visi kaip vienas kartojo: “Ne, ne, ne”…
Išaušo rytas. Visi lengviau atsikvėpė, nes tie “tarakonai” šviesos bijosi.
Tekėjo saulė nedrąsiai, atrodė kad labiau paraudusi nuo nakties kraujo, tačiau nešanti Tikėjimą, Viltį ir Laisvės Pergalę.
Blogis negali gyventi, prisikelti. Jis pasmerktas amžinai mirčiai.
Gėris, Tiesa – tai mūsų Viltis ir Prisikėlimas. Aš tvirtai tikiu.
Nepriklausoma Laisva
Brolių krauju nuplauta
Iš vergijos prikelta
Mano brangi Tėvynė
Lietuva!
1991 m. vasario 16 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 53–57
