Tą baisią sausio 13-osios naktį dangus tapo virš Aukščiausiosios Tarybos rūmų šviesiai rausvos spalvos.
Po sausio 12-osios nakties buvau pavargusi budėdama prie AT rūmų, todėl, namuose pailsėjusi, sausio 13-ąją 21 val. vėl stojau į savo įprastinę vietą budėti iš kitos pusės prie AT rūmų (priskirta buvau prie 9 būrio). Mūsų vilniečių atėjo mažai, nes visi buvo iškritę, pavargę nuo nemigo naktų. Todėl apie 22 val. prie mūsų prisidėjo apie 200 žmonių, 7 autobusais atvažiavusių iš Pakruojo. Jiems išlipus pamačiau, kad atvyko ir mano sesers vyro brolis Virgis Vyšniauskas. Dangus dar tada buvo tamsiai mėlynos spalvos, oras drėgnas, aplinkui purvas, slidu. Šildytis prie laužo nebuvo kada, nes apie 24 val. mums priskirti vyresnieji savanoriai pasakė, kad reikia būti pasiruošusiems ir būti savo vietose. Taip iškėlę trispalves vėliavas aukštai ir šūkį “okupanty proč ruki ot Litvy”, atvežtą pakruojiečių, stovėjome ir kažko baisaus laukėme. Apie 1 val. nakties išgirdome nuo Šiaurės miestelio link AT viaduko baisų burzgimą. Tolimoje gatvėje pasirodė tankai. Aš užlipau ant sunkvežimio su smėliu – juo buvome užbarikadavę praėjimą iš AT rūmų antros pusės – ir pradėjau skaičiuoti tankus. Jie važiavo greitai ir tvarkingai vienas po kito. Suskaičiavus 13-a, man išdžiūvo gerklė, užspringo balsas. Tada pradėjau skaičiuoti apytikriai mintimis – 50, rodos, tiek. Jie visi nuvažiavo Televizijos komiteto link ir dingo. Po kurio laiko išgirdau labai stiprius ir labai daug šūvių. Susidarė įspūdis, kad visame mieste šaudo ir kad visus, į ką šaudė, iššaudė, nes, kaip staigiai pradėjo šaudyti, taip staigiai viskas ir nutilo. Tada aš pamačiau, kad gražus tamsiai mėlynos spalvos dangus tapo rausvas. Aš Virgiui ir sakau, kodėl tas dangus toks rausvas – nė lopinėlio kitos spalvos. Tada liovėsi kalbėjęs radijas ant mašinos. Sakau: “Stovėkit jūs, aš eisiu pažiūrėt iš priekinės pusės, gal ką sužinosiu”. Kai nuėjau kiton pusėn prie paradinio AT įėjimo, sužinojau, kad atvažiavo greitoji prie Martyno Mažvydo bibliotekos, kur dabar įsikūręs medicinos pagalbos punktas, ir prašo skubiai rezus– kraujo perpilti mašinoje – mano rezus+. Gaila, kad negalėjau padėti, bet supratau, yra aukų. Einu toliau. Prieinu viaduką ir matau – šalikelėje sustoja gražus automobilis ir išlipa persirengę korespondentai iš užsienio – trys. Klausiu jų, kai prieina mane ties laiptais, sako: “Strelba, bjut liudej, puskajet gaz”, ir greit nubėgo prie AT. Tada išgirdau garsiakalbį prie AT. Jis skelbė, kad užpulti Radijo ir televizijos komitetas, Televizijos bokštas, yra aukų. Nuėjau pas pakruojiečius. Jie stovėjo kaip didvyriai ir laukė mano žinių, aš jiems viską perpasakojau.
Paskui aš priėjau prie viaduko, kur jaunimas buvo nuleidęs plakatą “Saldat, beri šinel, idi damoj”, ir pastebėjau keliu grįžtančias po “uždavinio” (prikazo) dvi pilnas kariškas mašinas kareivių. Jų mašinose buvo tiek daug, kad atrodė tarsi supresuoti kaip malkos, o paskutiniai sėdėję buvo išsitempę į priekį, kad nesimatytų nuo kelio. Jaunimas jiems įkandin nuo viaduko garsiai švilpė. Dar kažko baisaus laukiau, kai pradėjo kalbėti virš įtaisyti mašinos garsiakalbiai. Daug ką pranešinėjo, bet jau nieko nenorėjau klausyti, buvau labai sukrėsta ir drėgnomis nuo drėgno oro kojomis. Vėl stojau į gynybos vietą. Taip išbuvau iki 8.30 val. ryto. Per garsiakalbį skelbė apie 9.00 val. mitingą. Morališkai išvargusi nutariau eiti namo. Parėjusi radau nemiegančius kaimynus, jie apstojo mane ir klausia, kas yra, kodėl neveikia nei radijas, nei televizija. Aš viską papasakojau ir jie greitai nubėgo į mitingą.
Taip man baigėsi ta pragaro naktis, prisimenant ją ir dabar ausyse aidi šūviai virš Vilniaus padangės. Tebus amžiams pagerbti už Lietuvos Laisvę žuvę sausio 13-osios didvyriai.
P.S. Visą 13-osios naktį buvo skelbiama, kad moterys paliktų AT rūmus, bet nė viena moteris nepaliko, nemačiau, kad išvis kas nors būtų klausęs ir išėjęs.
Po tų kruvinų įvykių naktį marios žmonių plaukė ir plaukė link AT rūmų. Rodės, čia susirinko visa Lietuva, nepabūgusi budelio rankos.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 58–60
