Gerbiamieji,
Išgirdusi Jūsų prašymą, rašau apie įvykius Vilniuje naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Šeštadienį, t.y. sausio 12-osios vakarą, sužinojau, kad iš Kretingos nuo pašto irgi veža žmones į Vilnių. Buvau atostogose, taigi išvažiavau ir aš. Nuvažiavome tiesiai prie Televizijos bokšto apie 2 val. nakties. Tai buvo siaubinga, ką aš pamačiau.
Kareiviai šaudė be paliovos. Tankų prožektoriai plieskė tiesiai žmonėms į akis ir leido labai daug dūmų. Kai nubėgau prie bokšto, iš karto pasimečiau su saviškiais. Iš pradžių nepagalvojau, kad šaudo į žmones. Pralindau pro tanką, kuris stovėjo pačiame priekyje, ir pamačiau, kad toliau praeiti negalima, nes ten, prie išmuštų langų, stovėjo išsižergę kareiviai ir apšaudė žmones. Norėjau prabėgti pro tanką, bet jis tuo metu pajudėjo ir trenkė į stovintį autobusą. Man pasirodė, kad ten stovėjo žmogus, baisiai išsigandau. Tuo metu prie mano kojų sukniubo jaunuolis. Jį tuoj paėmė draugai ir nunešė. Bet kai pamačiau, kad vis neša ir neša žmones, širdis ėmė baisiai plakti, supratau, kad šaudoma į žmones.
Vilniuje išbuvau 6 dienas ir visas budėjau prie Parlamento, nes atrodė, kad išvažiuosi ir vėl kas nors nutiks baisaus. Didžiuojuosi visais žmonėmis: ir dirbusiais Parlamente, ir saugojusiais juos. Telaimina juos visus Dievas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 42–44
