Keistai ir jaukiai ramus šeštadienio vakarą turėjo atrodyti Televizijos ir radijo komiteto kiemas patekusiems čia iš Nepriklausomybės aikštės. Tik, artinantis vidurnakčiui, prie betono tvoros atsirado būrelis dainuojančių studentų ir gitara, kiek toliau susispietė Tikėjimo žodžio skelbėjai. Aikštelės viduryje linksminosi ir kitus linksmino šauni “ratiliokų” grupelė, sklido gandas, kad kažkur (turbūt prie radijo) groja “Armonika”. Viskas keistai ramu. Rodos, nė įtikinti nespėja pro šalį praplaukiantys diktorių žodžiai apie tolimą pavojų: visa kažkur kitur, ne čia. Čia daug žmonių, kuriems jauku drauge, kuriems nebaisu, nes kas gi tokią ramią naktį galėtų pulti juos ar tai, ko saugoti čia susirinkta. Vidurnaktis atėjo ir praėjo, o jie visi drauge – gal ne tiek drąsūs, kiek ramūs.
Staiga nutilus “ratiliokų” armonikai (tada vis dar rodės – trumpam), iš lūpų į lūpas einantis paliepimas: visi prie radijo! Kažkas kažkur burzgia: sako – tankai. Bet tai visai nerealu: ko gi jiems čia dabar? Tokią naktį? Nerealu net tada, kai urzgimas virsta riaumojimu, o gatve pro šalį pravažiuoja keletas siaubūnų – kariškų tankečių. Nepaisant kylančios tarp žmonių panikos, aplink aidinčių raginimų bėgti prie televizijos, vis dar šviečia viltis: pravažiuos nesustoję, juk ne pirmą naktį važinėjasi miesto gatvėmis. Tikrai pravažiuos! Bet nuo gatvės pusės aidi šauksmai: “Pavojus! Ten kareiviai!” Kažkas sutrata. Šūviai? Bet juk negali būti! Akys instinktyviai nukrypsta į laikrodį: pirma valanda 58 minutės. Ir visa labai nerealu… Atgal grįžtančios riaumojančios pabaisos, ryški šviesa, dūmai, už 2–3 metrų nuo žmonių kojų besikilnojanti žemė. Šaudo. Bet kam? Kažkas liepia bėgti… Kur? Juk kiti stovi. Ne, nestovi, jau traukiasi, bėga, vejami švilpimo ir tratėjimo. Sako, švilpia tikros kulkos. Pasirodo, šaudoma ne vien tuščiais šoviniais. Pamažu tuštėjančioje aikštėje kažkas sprogsta: vieną, kitą, gal trečią ir daugiau kartų. Daug daug dūmų. Gatvės viduryje tankas. Jis lėtai vedžioja savo žibintą po gretimų namų langus. Ten byra stiklai. Turbūt nuo garso, nes tankas dar ir šaudo. “Lie-tu-va!” “O-ku-pan-tai!” “Fa-šis-tai!” “Gė-da!” – aidi tarp šūvių ir sprogimų. Žmonės susispietė kitoje gatvės pusėje, beveik po tais byrančiais stiklais, jie nesitrauks. Jie dainuoja. Virš galvų – ugnis… Šmėsteli mintis: tai turėtų būti baisu! Turbūt ir yra baisu, nes šalia alpsta moteris, kažkas rauda… Bet baimė kažkur pasitraukusi. Triukšmas, dūmai, ryškios šviesos ruožai, iš ruporų sklindantys bjaurūs žodžiai apie darbininkų valdžią, kurios nereikią bijoti, juos palydinčios automatų serijos – tai vis viena nerealu, nesuvokiama. Gatvėje išrikiuoti desantininkai, jų automatai atkreipti į minią. O veidai negyvi. Trumputis žvilgtelėjimas į juos perša mintį, jog tie (žmonės?) apskritai nieko nesuvokia. Vis drioksi tanko šūviai (tik vėliau taps aišku, kad tas tankas šovė į žmogų).
Svarbiausia – minioje surasti savuosius. Prieš to sapno pradžią buvome devyni. Dabar trys. Ne, jau keturi! Kurgi kiti? Kauno radijas perduoda šiurpias žinias: žuvo 9 žmonės! Tankai prie TV bokšto! Jie važiuoja link Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten esančių žmonių prašoma atsitraukti nuo pastato.
O čia vis dar byra stiklai, dainuoja žmonės, iš garsiakalbio plyšoja balsas vieno iš tų, kurie ateidami atsinešė mirtį. Ausyse skamba radijo diktoriaus balsas, pranešinėjantis žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių. Žmonės ieško minioje vieni kitų. Neranda… Mes taip pat. Keturi. Šeši. Aštuoni… Devintojo niekur nėra. Tik visiškai išaušus Kruvinojo Sekmadienio rytui sužinosime, jog devintasis – Kęstutis Bredelis – ir yra tas, į kurį šovė tankas. “Raudonojo Kryžiaus” ligoninės gydytojai kovoja dėl jo gyvybės, beveik nebetikėdami, kad šiam žmogui lemta išlikti… (Po šešeto parų devyniolikmetis vaikinas atgaus sąmonę. Bet ar sugrįš gyventi?..)
Pirmojo mėnesio tryliktoji diena. Jos ryto šviesos nesulaukė 13 žmonių. Siaubo ir nevilties diena. Ryžto – jau nebe tylaus – laikas. Nerimo diena: kiek dar bus sausio 13-ųjų?..
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 36–39
