Televizijos bokšto ataka (Kanclerių šeimos liudijimai)
Algirdas Kancleris
1. Išvakarės (01.12 d. – 22–24 val.)
Po Spaudos rūmų užgrobimo buvo aišku, kad toliau bus užimama radijo ir televizijos sistema – Televizijos bokštas ir Radijo ir televizijos komitetas. Todėl prie bokšto rinkosi daug žmonių – jie buvo ramūs, rimti, bet ne desperatiški. Dainavo tautiškas dainas, o kartais rengė ir improvizuotus koncertus.
Tačiau, artėjant vidurnakčiui, įtampa pradėjo augti. Pasirodė keisti, nors lietuviškai kalbantys, bet visai kitaip besielgiantys žmonės. Vienas vyras prie laužo vos neišprovokavo peštynių – šūkavo, keikėsi, taip krovė laužą, kad jis vos vos rusentų (esą tremtyje išmokęs “sibirietiškai” krauti laužą). Neapsikentę vyrai paėmė jį už rankų ir ramiai pavedėjo į šalį – kad netrukdytų. O jis įlindo į gretimų namų laiptinę, kur rusų kalba kažką aiškinosi su dviem jaunais civiliais, keikėsi, grūmojo miniai.
Prie Ekskursijų biuro vaikščiojo aukštas barzdotas vyriškis ir vis kalbėjo: “Kas dabar bus? Ką reikės daryti? Ateis tankai, o prieš juos – neatsispirsi”. Viena vidutinio amžiaus moteriškė ėmė jį raminti, o vyriškis tiesiai pasakė: “Provokatorius”. Tada jis tuoj dingo ir daugiau nepasirodė.
Buvo įtartinų žmonių – pragertais veidais, susmukusių, baugiai besižvalgančių. Bet jie elgėsi pasyviai, nes jautė tvirtą žmonių nuostatą – nepasiduoti provokacijoms ir bauginimui.
2. Ataka (01.13 d. – 02–03 val.)
Dvi valandas (tarp 24–02 val.) pabuvęs prie Aukščiausiosios Tarybos, taksi grįžau namo į Karoliniškes, pasakiau namiškiams, kad einu prie bokšto (“dėl visa ko”) kokiai valandai, palinkėjau labos nakties ir išėjau. Prie bokšto nieko naujo: du autobusai užtvėrę kelią nuo tilto (Sudervės g.), eilė mašinų su smėliu arčiau centro. Prie įėjimo į bokštą, apačioje, būriuojasi žmonės – dainuoja, groja, šildosi prie laužo. Didelis būrys, perlipę vielinę tvorą, saugo žiedu (gal kokios 6–8 eilės) patį bokštą.
2.15 val. (apytiksliai) nusirito nerimo banga: nuo Viršuliškių pusės Žvaigždžių gatve per Kosmonautų pr. kertantį tiltą Sudervės gatve rieda 20–25 tankų ir kitų mašinų kolona. Triukšmas, šviesų mirgėjimas, prožektorių spinduliai. Žmonės stovi ant kalnelio, gatvėje. Visi sunerimę, bet rimti. Niekas nepajuda iš vietos.
Pirmasis sunkusis tankas, su triukšmu traiškydamas pakelės barikadą, įstrigo. Burzgia, ūžia, bet perlipti negali, už jo tempiasi mirgėdama žibintais visa kolona. Staiga nudunda tanko šūvis. Po to kitas, trečias. Matyt, iš tuščių šovinių, nes tik langai išbyrėjo. Minia nejuda iš vietos. Tokia padėtis tęsėsi gal 15 min.
Staiga, iš priešingos pusės, nuo Vairo gatvės pasirodė nauja kolona arba pirmosios kolonos pabaiga pasuko šia linkme. Priekyje – labai manevringas vidutinis tankas. Prieš jį – gana skysta vienos eilės smėlio barstymo mašinų ir gyvų žmonių “barikada”.
Tankas parvertė mašiną, kurioje buvo vairuotojas, ant jos užsiropštė, pasimuistė, vos vos neapsivertė, bet, atgavęs lygsvarą, įpuolė į minią, kuri atatupsta traukėsi nuo tanko. Staiga jis pasuko į kairę, kažką iš minios prispausdamas (pasakojama, kad merginą), ėmė kopti į kalnelį, esantį aukščiau bokšto Ekskursijų biuro tarnybinių patalpų.
Aš stovėjau prie kalnelio, šalia antrosios barikados. Pro mane prašvilpė pirmasis, vėliau ir antrasis bei dar gal apie penkiolika tankų ir tankečių. Už mano nugaros – vielinė tvora, supanti bokštą. Tankai dviejose vietose nuvertė tvorą, išlaužė stulpelius ir, šviesdami galingais prožektoriais, šaudydami iš patrankų ir kulkosvaidžių puolė prie bokšto.
Mačiau kaip du vyrai, tankų kolonai pravažiavus, nešė už rankų ir kojų sužeistąjį arba lavoną. Jie buvo apsirengę civiliai. Bet kodėl jie nešė ne link medicinos personalo, ne greitosios pagalbos mašinų, kurios stovėjo apačioje, o priešingon pusėn – miškelio, pakalnės ir Lazdynų vaikų darželio link? Gal ten nunešė vieną iš kelių dešimčių dingusių be žinios?
Tankai važiavo tiesiai į minią, keliomis eilėmis iš visų pusių apstojusią TV bokštą. Prožektoriai spigina į akis, patrankos šaudo (į viršų ar iš tuščių), kulkosvaidžiai ir automatai šaudo į langus, virš galvų, kartais tiesiog į minią. Žmonės nesitraukia. Skanduoja: “Lie-tu-va! Lietuva!” Šaukia: “Gė-da! Gė-da!” Pirmosios eilės susikabinusios rankomis. Stovi gyvų žmonių siena.
Staiga apačioje, kur Ekskursijų biuro pastatai, pasigirdo šaudymas iš automatų ir moters klyksmas. Vėl šaudo patrankos viršuje, švysčioja trasuojančios kulkos. Prie žmonių kojų sprogsta dūminės granatos, lydydamos paltus ir skleisdamos nemalonaus kvapo dūmus.
Diana Kanclerytė
3. Prie Televizijos bokšto
Sausio 12 dienos pabaigą praleidau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten gi, vietoj varpo dūžių, skelbiančių naujos paros pradžią, išgirdau jaunimo radijo stoties M-1 šaukinius bei improvizuotas “Žinias”. Tačiau netrukus, seniai girdėtas diktoriaus balsas pareiškė, kad jaunimo diskoteka dėl tam tikrų aplinkybių neįvyks. Tai mane šiek tiek nuliūdino, bet vis tiek su pakilia nuotaika grįžau į namus. Buvo 1.20 val. Pakalbėjusi atsisveikinau su tėveliu, kuris, kaip sakė, trumpam išėjo prie Televizijos bokšto. Jam išėjus, maždaug po 10–15 minučių, išgirdau keistą garsą. Įbėgusi į savo kambarį, pro langą pamačiau virtinę tankų ir tankečių, važiuojančių Žvaigždžių gatve ir pamažėle sukančių į Sudervės gatvę, vedančią prie bokšto. Aš tuojau čiupau batus ir sušukau: “Mama, aš bėgu. O tu?” Mano mama tuo metu stovėjo prie lango. Ji norėjo mane perkalbėti, bet, pamačiusi tvirtą pasiryžimą, tik pasakė: “Palauk manęs. Aš eisiu kartu”.
Leidžiantis liftu žemyn, išgirdome pirmuosius tankų šūvius. Atbėgusios prie bokšto, užsiropštėme ant kalnelio. Ten tuo metu stovėjo nemažai žmonių, kurie buvo labai draugiški, bet rimti ir susikaupę. Stovėdamos girdėjome, kaip kai kurie kalbėjo: “Apačioje tankas traiško mašiną su smėliu”. Tas šnekas lydėjo tanko šūviai. Staiga pasigirdo šūksniai: “Dujas leidžia… Ašarinės dujos… Visi užsidenkite nosį ir burną!”
Po to nusileidome prie Ekskursijų biuro pastato. Ten visi žmonės buvo labai susikaupę. Jie ramiai stovėjo, žiūrėjo į tankų galingų prožektorių skleidžiamus šviesos srautus ir laukė. Man įstrigo šalia stovėjusio vyriškio pasakymas: “Kad ir kaip norėdami, jie pro čia nepraeis”. Jie iš tikrųjų pro ten nepraėjo, nes ėjo pro kitą pusę… Nuo miškelio pusės, pasigirdus tankų kriokimui, pamačiau vaikiną, kuris stovėjo ant kalnelio ir šaukė: “Greičiau visi prie bokšto! Ten mažai žmonių. Čia jūs nieko nepadarysite. Greičiau prie bokšto!”
Pastvėrusi mamą už rankos, nubėgau ten, kur jis kvietė. Nors nuo Ekskursijų biuro iki pačio bokšto tik kokie pusantro šimto metrų, bet kol aš bėgau, klimpdama į suminkytą žemę, supratau, kad mirtis yra šalia manęs. Tiesa, akivaizdžiai jos nemačiau, bet nuojauta šnibždėjo, kad ji yra šioje vietoje. Žiūrėjau į šalia bėgančius žmones ir pastebėjau juose mažas gyvybės ugneles, kurios man pasirodė tokios švelnios ir jautrios. Jas geležinis vėjas be didelių pastangų galėtų užpūsti, užgesinti, sunaikinti ir sutrypti… Taigi, per kelias sekundes, kurios man virto keliomis valandomis, aš supratau labai daug. Bet laiko mąstyti nebebuvo, nes pribėgusi prie bokšto nustebau pamačiusi, kad jį supo maždaug 10 “gyvų” žiedų. Nieko nelaukusi puoliau į vieno žiedo tarpą. Staiga prieš mane išdygo keli stambūs vyriškiai, kurie mikliai susikabino ir sudarė vienuoliktąjį žiedą. Apsidairiau ir pamačiau, kaip nuo miškelio pusės važiavo tankai ir tanketės, išgirdau šaudant iš automatų. Atsisukusi pastebėjau greitai judantį tanką, kuris sustojo prieš mane už 1,5 metro. Jis taip staigiai sustabdė, kad kareiviai, kurie buvo įsitaisę ant viršaus, vos nenusirito. Vienas iš jų bematant nušoko, savo draugui kažką surėkė į ausį bei pirštu parodė į mus ir bokštą. Iš kart po to sekė kurtinantis šūvis. Nuo jo garso bangos pradėjo kristi žemyn sudužę bokšto langų stiklai. Kažkas suriko: “Saugokite galvas!” Norėdama pamatyti, ar nesusižeidė kas nors, atsisukau. Mane nustebino ugnis, deganti pastato viduje. Po viso to žmonės nebėgo, tik paėjo žingsnį į priekį, todėl atsirado daugiau vietos. Pro pat mus prabėgo stambokas policininkas, šaukdamas: “Nesitraukit, nesitraukit! Grįžkit į savo vietas!” Visi ir grįžo. Bet vienas po kito sekantys kurtinantys tankų šūviai vis tik privertė žmones trauktis. Mačiau, kad jie tai darė nenoriai ir traukėsi į mažiau pavojingą vietą lyg jausdami praradę kažką labai sau artimo, netekę dalies savęs. Tą patį jaučiau ir aš… Šias mano mintis lydėjo nesustojantis šaudymas ir gūdūs šūksniai: “Gydytoją! Pakvieskite greičiau gydytoją!”
Šiurpu buvo matyti, kaip du vyrai skubiai nešė sužeistąjį, kurio kojų vietoje mačiau tuštumą. Nusekusi paskui juos, sustojau prie staigaus pažemėjimo. Apačioje stovėjo daug žmonių, todėl dairiausi aplinkui, nežinodama, kaip nušokti. Pamatęs mano neryžtingumą, pribėgo malonaus veido vyriškis ir nusišypsojęs ištiesė rankas, norėdamas padėti nulipti. Mane labai sujaudino jo geraširdiškumas ir aš iš visos širdies buvau jam dėkinga. Nusileidusi žemyn, stovėjau tarp žmonių, kurie buvo pavojingoje vietoje, bet nėjo į namus. Kai kurie tarėsi važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nes manė, kad po bokšto užėmimo tankų virtinė pasuks būtent ten. Pasilikusieji apmirę laukė. O ko? Tuomet niekam nekilo šis klausimas, išskyrus vieną moteriškę, kuri lipdama laipteliais aukštyn šaukė: “Ei, vyrai, ko jūs stovite? Ko laukiate? Eime ten, juk vis tiek mums negali nieko padaryti…” Ji, matyt, buvo ką tik atvažiavusi… Dalis karštesnių vyrų sutiko ir nuklampojo permirkusia žeme link šaukiančiųjų “LIE-TU-VA, LIE-TU-VA…GĖ-DA, GĖ-DA…”
Du vaikinukai, stovėję šalia, turėjo mažą radijo imtuvą, kurį kartkartėmis įjungdavo, norėdami išgirsti radijo stoties “SVOBODA” balsą pranešant apie įvykius Lietuvoje. Staiga atbėgo moteris ir, springdama ašaromis, kreipėsi į mus, prašydama atkalbėti prie pat bokšto esančius žmones nelįsti mirčiai į nagus. Gerai atsimenu jos žodžius: “Aš šaukiu jiems, kad jie neitų ten, nes tie žvėrys šaudo tikromis kulkomis. Tie pasižiūri į mane ir netikėdami eina. Aš mačiau, kaip juos nušauna ir kaip krenta negyvi”. Ji verkė. Garsiai verkė prieš mus, tykią minią, o už jos tratėjo šūviai, griaudėjo tankai ir jų prožektoriai, lyg slibino akys, tarp taikių žmonių ieškojo naujų aukų.
Pastaba: antradienį (01.15) Diana kreipėsi į Vilniaus II polikliniką dėl skausmo ausyse. Gydytoja atliko mažą operaciją, išrašė vaistų ir patarė gydytis ambulatoriškai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 26–35
